Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Pradžiai nuobodi
Naktis. Ramus metas ir eilinė diena mano gyvenime, tėtis miega savo lovoje, o aš trinuosi lauke su Railiu. Jis vienintelis mano draugas. Toks pats kaip aš. Mes užtraukiam kartu, mes kartu ir baigiam. Dažniausiai niekada nekalbame jokiomis temomis.
Atvirai Railis nevartoja beveik nieko, jis tik mėgsta rūkyti. Kiek žinau jis turėjo turtingus tėvus ir seserį. Tarp jų nutiko tokia keista istorija, kad galima teigti, kad tėvai pražudė jo sesę už savo gyvybes. Railis pabėgo iš namų. Nežinau kur jis gyvena, bet jis supratingas. Dažniausiai matau jį tik vakarais arba naktį. Jis toks gatvinis, o aš mergaitė be ateities.
Railis nežino, kad vartoju, jis leidžia man tik rūkyti. Jis laiko herą blogiu, todėl prie jo nevartoju jo.
-Ką darysi su egzaminais?-Jis paklausė užsitraukęs dūmą. Vaikinas šiuo metu sėdėjo ant suoliuko, o aš ant žemės, nes man taip patogiau.
-Nieko, aš tiesiog baigsiu mokyklą..-Sukau plaukų sruogą ant piršto. -O tada nieko. Pasistengsiu egzaminus išlaikyti normaliais pažymiais ir tiek.
-Tai neturi jokios ateities?-Jis perbraukė savo šviesius plaukus.
-Galvodama, apie savo ateitį aš matau juodą spalvą.-Trūktelėjau pečiais ir pečiais ir atsiguliau ant šlapios žolės..Žolytės.. Netrukus iš kažko nusijuokiau, bet nusiraminau. Prieš išeidama truputėlį užsitraukiau.
-Ar kada nors supratai kiek daug žvaigždės pasako?-Railis paklausė. Jis pakėlė galvą į dangų ir žiūrėjo kelias minutes į jį. Aš ir kilstelėjau savo 'makaulę'.
-Jos niekada nekalbėjo su manimi..-Pasakiau ir pati nusijuokiau iš savo keistumo.-Žinai manau jau einu namo.-Viena ranka pasirėmiau į šaltą žemę, kita padėdama sau atsistojau.
-Iki..-Railis viena ranka man pamojavo, aš atmojavau jam eidama atgal, o tada dingau už medžių. Geriau pagalvojusi patraukiau namo, nes žolės poveikis nurimo, o tai reiškia tik mano nuprotėjimą.
Paaiškinsiu ką aš vadinu nuprotėjimu. Mano atveju tai tamsa, skausmas ir liūdesys, kai pasibaigia saulė, poniai ir braškytės. Žodžiu, kai pasibaigia žolės ar ko vartojau poveikis. Tada taip norisi išdraskyti savo venas ir išsunkti jas iki paskutinio lašo kraujo.
Turbūt, narkotikai yra mano barjeras. Nuo kažko ką bandau užmiršti.
-Aaa... Dabar jau suprantu.. Pasibaigė poveikis.-Tyliai sau pasakiau.
/Zack/
-Zack, parvažiuok namo...-Mama meldė per ragelį, o tėvas girdėjau už jos nugaros keikėsi. Aš peržvelgiau savo popierius ant stalo ir atsidusau.
-Gal ir užsuksiu savaitgaliui..Bet tik gal. Supranti mama, įmonėje daug reikalų..-Atsidusau ir vėl. Vaizdas pro langą sufleravo, kad turėčiau jau važiuoti namo.
-Tie tavo motociklai..-Ji suburbėjo.-Gerai, turiu eiti.-IR pabaigė pokalbį. Mama visada subjurdavo kai pradėdavom kalbėti apie darbą. Esmė, kad prieš 2-3 metus kai išvažiavau ir atsikrausčiau čia, aš viską pradėjau nuo nulio. O dabar turiu didžiulį motociklų servisą.. Pradėjau viską nuo nulio.
Iki namų tik kelios valandos kelio, bet nedrįstu ten važiuoti. Bijau kažką sutikti. Tik pats nesuprantu ką konkrečiai.. Jau seniai negirdėjau kaip kas laikosi.
Aš tiesiog plaukiu viena vaga, man nerūpi kiti. Įsijaučiau į dirbą. Kiti mano darbininkai taip pat draugiški. Realiai, viskas klostosi tiesiog puikiai. Gyvenu taip, kaip net niekada nenorėjau gyventi.
Tik jaučiuosi tuščias. Lyg kažko trūktų.
/Mea/
Grįžau namo ryte. Tėtis stovėjo virtuvėje ir gėrė kavą. Pirmas kartas per mėnesį kai jį matau. Spėju, mes net nebeturim apie ką kalbėti.
-Kur buvai?-Jis lėtai paklausė. Be šypsenos, be nieko. Tėčio akys išvargusios. Seniai nemačiau jo besišypsančio. Abu mes tokie sunykę, po jos mirties.
Kvaila žolė - pagalvojau.. Niekada negalvoju tokiomis temomis.
-Lauke, prieš pusvalandį išėjau pasivaikščioti. O tu neturėtum būti darbe?-Rankomis pamosavau ore, o tada nusimoviau batus.
-Pasiėmiau laisvadienį.-Tėtis atsigėrė kavos ir atsikando sumuštinio su nutella. -Ar nori?-Pakėlė sumuštinį, dar kartą.
-O ar duosi?-Švelniai nusišypsojau. Nors ir menkutis pokalbis, man primena, kad nesu visiškai viena.
-Žinoma, tuoj užtepsiu.-Tėtis irgi vos vos šyptelėjo. Ir man pasidarė jaukiau.
-Netrukus grįšiu.-Riktelėjau ir nulėkiau į kambarį. O ant lovos padėtas gulėjo dienoraštis.. Aš lėtai priėjau ir atverčiau jį. Vienas puslapis, po kito.. Kaip aš ieškau mamos, kaip aš turiu draugus, kaip aš atsiriboju nuo jų, kaip randu mamą, kaip patiriu patyčias, kaip likimas žaidžia su manim kaip su marionete.. Galiausiai, kaip aš netenku visko. Visi mane palieka ir aš randu patį geriausią būdą, būti laiminga.. Numečiau dienoraštį po lova ir ištraukiau mažą dėžutę, atrakinau ją ir išgėriau kelias tabletes. Jos padės man būti laimingai. Nenoriu verkti, nenoriu jokių jausmų. Aš turiu juoktis, jei gyvensiu be tablečių ir kitų mano draugų aš tiesiog mirsiu. Nes aš per daug liūdna, kad galėčiau susitaikyti su savo praeitimi.
-Mea!-Tėtis pašaukė iš apačios, aš greitai sudėjau visus savo pagalbininkus atgal į dėžutę ir vėl rankomis užkabinau tą kvailą dienoraštį. Sugriebiau jį rankomis ir priėjusi išmečiau į šiukšlių dėžę esančią mano kambaryje. Man jo nereikia.
Dar kelias minutes pastovėjusi kambaryje nulėkiau į apačią. Tėtis sėdėjo prie stalo vis dar gėrė savo kavą (buvau prašiusi kaką :DDD), taip pat buvo pasidėjęs daugybę sumuštinių ir dar vieną puodelį su kakava man. Aš tyliai nusijuokiau ir atsisėdau ant kėdės prieš jį.
-Tai kaip gyveni?-Tėtis paklausė manęs kandant sumuštinio.
-Aš einu valgyti prie televizoriaus.-Ne į temą šoviau ir pasiėmusi sumuštinius nupėdinau prie televizoriaus. Sugraibiusi pultelį pasijungiau kempiniuką plačiakelnį. Kelias minutes su šypsena žiūrėjau filmuką.
'Netikra, kalė' -sušnabždėjo mano sąmonė. Bet dabartinė aš į tokius žodžius net dėmesio kreipti nepajėgė.
