Never give up ✔

24 - Jis įsitempęs.

Aš žinau, kad jūs norit Zėjos moments, bet teks pakentėti :))

-Sveika.-Railis pavėlė man plaukus, aš nusišypsojau jam.-Aš esu šiek tiek nustebintas, kad tu mane pasikvietei susitikti 10 valandą vakaro..-Jis prikando savo lūpą. Šiandien jis vilkėjo juodą odinę striukę, mėlyną maikę su žodžiu 'King', mėlynus nutrintus džinsus ir konversus.

-Dar anksti.-Nusijuokiau.-Be to tas kvailys Zack, vis neišvažiuoja, nenorėjau jo matyti.-Atsidusau, stengiausi kalbėti normaliai, bet balsas vis tiek atrodė piktas.

-Tai čia tu manimi naudojiesi?-Railis apsimetė įsižeidusiu. ir pridėjo ranka prie širdies. -Oi, kokia ta Mėja bloga.

-Eik tik, bet kuriuo atveju būčiau norėjusi su tavimi susitikti.-Pasistiebusi pavėliau jo plaukus. Railis atsistojo prieš mane, veide žaidė plati šypsena.

-Nes aš gerai bučiuojuosi?-Paklausė ir aš garsiai nusijuokiau, tada pradėjau eiti į priekį. Žinoma, gerai, bet tau to nepripažinsiu.-Ei, kur bėgi. Aš juk juokauju..-Railis paėmė mano ranką į savo. Jo ranka buvo šalta, o mano ledinė.-Tau šalta?-Man nieko nespėjus pasakyti, paklausė.

-Tu neleidi net įsiterpti man, beproti.-Atsidusau.-IR ne man nešalta.-Pavarčiau akis. Šiandien priešingai man buvo karšta, dabar ne išimtis. Nors saulė buvo beveik nusileidusi, nebuvo jokio vėjo, buvo pakankamai šviesu, danguje nebuvo jokio debesėlio, tiesiog tobula.

-Gerai, ramiai. Kur nori nueiti?-Railis paklausė.

-Kur nors toliau nuo visų. Kur būtume vieni. Kažkur kur ramu.-Railis sustojo.

-Žinau dvi tokias vietas.-Jis atsisuko į mane,-Bet reiks paeiti.- pažvelgė į akis. Aš linktelėjau, o jis savo delne tvirčiau suspaudė manąjį, net buvau pamiršusi, kad jis laiko mano ranką.

-Tai ko laukiam einam.-Railis linktelėjo ir pradėjo eiti pirmas, jo žingsniai buvo greiti, tvirti ir dideli, kartkartėmis atrodė, kad pradėsiu bėgti, sunkiai šnopavau, bet pajutęs, kad pavargau jis sustodavo ir pasakydavo 'įspėjau'. Galiausiai pasiekėme miesto galą netoli jūros, ant smėlio buvo pastatytas vienas didžiulis namelis, viduje jo laiptai į viršų, o būtent viršuje sofa, ant jos atsisėdęs matai kaip milžiniškos bangos lūžta pasiekusios krantą, matai didelius kalnus už jūros, jie milžinai, bet atrodo tokie mažučiai, iš čia atrodo, kad ranka pasieksi debesis. Tai nuostabu. Čia taip ramu. Ant pačio stogo prisodinta įvairiausių gėlių. Jos pačių gražiausių spalvų. O kas geriausia, kad čia tylu. Čia tik mes. Nieko daugiau. Apačioje girdisi nedidelis vėjo ūžimas ir jūra, o tada tyla.

-Iš kur žinai šią vietą?-Atsisėdau ant sofos, o Railis šalia manęs. Jis užvertė galvą į viršų ir užmerkė akis, atsipalaiduodamas.

-Mano tėvai tai pastatė po mano sesers mirties. Ji dievino šį paplūdimį, tik visada norėjo kažko kas būtų aukščiau. Po mirties tėvai išpildė jos norą.-Jis atsiduso, trumpam atmerkė akis ir apsiblaususiu žvilgsniu pažvelgė į mane.

-Wow. Turbūt ši vieta tau svarbi.-Aš taip pat atsidusau, o tada lygiai taip kaip Railis užverčiau galvą ant sofos atlošo ir užmerkiau akis.

Nors čia ir buvo vėsiau, oras čia buvo švaresnis, gaivesnis. Viskas čia buvo geriau.

-Taip. Čia..-Jo balsas užlūžo.-Čia nuostabu, lyg ji vis dar būtų gyva. Ir ne tik ji, bet ir visos svajonės. Visi mano siekti tikslai. Visi jos siekti tikslai. Čia aš jaučiuosi taip, lyg mano šeima vis dar būtų puiki, o dabar ji byra.-Jis atsiduso ir pasidėjo rankas sau ant kelių, galva laikydamas tiesiai ir žvelgdamas į žvaigždes.-Mėja, tu manimi nepasitiki?

-Ką?-Jo klausimas mane išmušė iš vėžių, lėtai pakėlusi ranka nubraukiau plaukus nuo kaktos. Railis be emocijų stebėjo mane. Aš įsikandau sau į lūpą, pažvelgiau į jūrą, tada vėl į jį.-Aš pasitikiu tavimi.-Atsidusau.