Never give up ✔

15 - Negaliu patikėti

Hehe, neseniai grįžau. Tikėjausi grįžti tikrai anksčiau, bet daktarė nepaleido :D Tai tikuosi nesupykote :D Ir dalis nuobodi :)

-Mėja, ar nenori man ko nors pasakyti?-Tėvas paklausė, kai dėjausi daiktus į mokyklą. Šiandien buvau niūrios nuotaikos, pamokų neparuošiau, o miegoti nuėjau vėlai. Ir dar jo prikibimai.

-Kodėl tu vis klausi tokių keistų dalykų?-Atsidusau ir įsimečiau telefoną į kišenę. Tėvas nutilo, ranka lėtai ir atsargiai perbraukė plaukus.

-Nes aš tavo tėvas ir man įdomu?-Lėtai paklausė. Tyliai urgztelėjau. 'Įdomu jam, pasidarytų įdomu nebent jei mirčiau' pagalvojau ir stipriai užtrenkusi namų duris išėjau.

Lauke buvo vėsu, šį rytą nebuvo jokios saulės ir ruošėsi lyti. Tai sugadino mano nuotaiką.

Netrukus supratau, kad elgiuosi kvailai. Mintimis sugrįžau į savo namus, kur tėvas spėju bjaurisi tokia dukra kaip aš. Matydama jį prieš save nekenčiu jo, pykstu už viską, o kai jo nėra šalia, aš noriu, kad tėtis būtų šalia. Ir taip su dauguma žmonių..

Kartais aš nesuprantu kodėl pykstu ant kitų. Kartais aš nesuprantu kodėl noriu likti viena. Kartais aš nesuprantu kodėl aš iš vis egzistuoju. Tada iškyla klausimas ką aš iš vis suprantu.

Ir štai atsakymas. Aš puikiai suprantu, kad dėl visko esu kalta aš. Aš vartojau, aš vis dar noriu vartoti. Aš viską pakeičiu, aš palieku žmones, aš bėgu. Aš visada bėgu. Mirštu nuo vienatvės, bet kaip velnias kratausi meilės ir visų šiltų jausmų. Skaudu, bet tokia tiesa.

-Mėja!-Aleksė sušuko, kai jau moviausi paltą, einant iš mokyklos. Mergina sugriebė savo tašę ir trūktelėjo ant peties. Jos plaukai plaikstėsi vėjyje jai lėtai einant link manęs. Tuo pačiu metu Aleksės aukštakulnių dundėjimas skaudžiai kirto man per galvą.

-Ko tu vėl nori?-urgztelėjau. Jau tikėjausi, kad galėsiu pareiti namo. Nekenčiu jai paklusti. Ypač po paskutinio karto jaučiuosi pažeminta.

-Kur tu eini. Vis neatlieki savo užduoties. Dabar jau tikrai, man reikia, nueitum šiuo adresu ir paduotum Railiui šią dėžutę iš manęs jis neims.-Ji mirktelėjo ir į rankas man į bruko tą keistą dėžutę.-Sėkmės.-Mirktelėjo ir po kelių sekundžių nuėjo.

Nežinau ar tai koks juokelis ar tai tikrai mano užduotis, bet Railį tikrai norėčiau pamatyti. Jis vis tiek buvo šioks toks mano draugas. Na arba aš taip manau.

Pasižiūrėjau į adresą ir kiek nustebau. Tikėjausi, kad jis bus kokiam kitam mieste, bet viskas buvo kiek kitaip. Jis gyvena net gi ne taip toli nuo mano namų, todėl neturėčiau užtrukti ilgai. Patraukiau gerai pažįstamu keliu.

Eidama žvalgiausi. Kelios mintys nukrypo iki Zack. Buvau be galo dėkinga jam. Už viską. Jei ne jis būčiau sunaikinusi save, o dabar turiu daug vilties ir svajonių. Jo dėka, tikiu, kad viskas bus gerai.

Bet geriau bus jei apie jį negalvosiu. Nenoriu jo pasiilgti.

Netrukus susiradau didžiulį namą, kuriame turėjo gyventi Railis. Priėjusi prie durų nuspaudžiau skambutį ir palaukiau kelias minutes. Niekas neatidarė. Rankoje spaudžiau tą kvailą dėžutę. Oras vis labiau niaukėsi, o mano veidas raukėsi. Dar kartą nuspaudžiau skambutį.

Suprantu namas didelis, bet durys galėtų atsidaryti greičiau. Arba čia tiesiog nieko nėra.

-Mea?-Ralis plačiai pravėrė duris. Jis atsistojo tarpduryje be marškinėlių, tik su kelnėmis, atrodė apsimiegojęs. Netrukus jis prispaudė mane prie savęs ir man pasidarė tikrai nejauku.-Vau. Ką čia veiki? Užeik.-Jis šypsojosi.

Railis pasikeitė. Nemačiau jo net nežinau kiek laiko, bet jis atrodė kitoks. Turbūt štai taip pasikeičia laimingi žmonės. Niekada nesuprasdavau kai žmonių akys spindėdavo iš laimės, bet jo akys..

-Aš turiu tau kai ką perduoti..-Atsipeikėjusi ištiesiau ranką, žengti į namus nedrįsau. Railio šypsena šiek tiek dingo. Jis paėmė dėžutę iš mano rankos, o tada sugrūdo į artimiausią šiukšlinę. -Aleksė?-Rimtu veidu paklausė.

Aš nustebusi linktelėjau. Railis apsidairė ir švelniai timptelėjo mane į vidų. Po kelių sekundžių abu stovėjome jo namuose.

Railis sutaisė man arbatos ir abu tylėdami įsitaisėme virtuvėje.

-Kodėl Aleksė atsiuntė tave? Ir iš kur ji tave pažįsta?-Rankose suspaudžiau puodelį ir mano rankos pradėjo kaisti. Puodelis buvo karštas, per daug karštas, bet vis tiek laikiau jį rankose. Norėjau, kad man skaudėtų.

-Ji mokosi mano mokykloje ir turi vieną video dėl kurio turiu jai paklusti.-Atvirai atsakiau, Railis susiraukė..-O iš kur tu ją pažįsti?-Pridūriau ir padėjau puodelį ant stalo.

-Ji mano buvusioji. Prieš tai kai tapau gatvinis bendravome, o dabar ji kažko nori iš manęs. Geriau patarčiau su ja nebendrauti. Aleksė yra šiek tiek nesveiko proto. Ji turi asmenybės sutrikimo problemų. Todėl ji privalo gerti vaistus, o kai jų neišgeria ji tampa tokia psichine.. O taip ji visai nieko kai juos geria.-Po Railio žodžių likau nustebinta. Aleksė? Negaliu patikėti.-Turėtum pasakyti tai jos tėvui ir ji atstos nuo tavęs, pamatysi.-Jis šyptelėjo.

Dabar viską suprantu. Keista kaip nepastebėjau anksčiau. Suvilgiau lūpas liežuvius ir atrėmiau galvą į ranką.

O jau maniau, kad gyvenu kokiame seriale su kvailomis intrigomis, pasirodo viskas paaiškinama. Aleksė tiesiog nori dėmesio. Aleksei tiesiog reikia Railio. O aš tapau jos įrankis kvailam žaidimui.

-Vau..-Nusijuokiau.-Dabar jaučiuosi geriau.-Šyptelėjau.-Net neapykanta jai dingo.-Nusijuokiau. -Beja, kadangi aš jau čia. Kaip tu? Kaip sekasi?-Nusišypsojau ir nubraukiau plaukų sruogą nuo veido. Railis kelias minutes mane tiesiog stebėjo.

-Turbūt viską buvau supratęs ne taip. Kalbėjom daug su tėvais ir dabar atrodo viskas gerai. Viskas žymiai pasikeitę, bet džiaugiuosi, kad grįžau į namus. Iš pradžių buvome išvykę į Kiprą, o dabar neseniai grįžome ir štai mudu jau susitikom.-Jis nusišypsojo. Keista buvo su juo kalbėti. Palaikyti akių kontaktą. Keista buvo kai aš nesijuokiau iš bet ko, neatkreipiau dėmesio net į tai, kad jo akys labai gražios. Net nepastebėjau, kad jis dažnai ranka perbraukdavo plaukus ir šiek tiek atsilošdavo, o tada vėl sugrįždavo į vietą vis dar nenusukdamas žvilgsnio.

-Taip..-Atsidusau. Tiek daug minčių sukosi galvoje, kad net nežinojau ką sakyti.

-O kaip tu? Jau kaip matau nebevartoji..

-Aš..IŠ kur žinai?-Nustebau.

-Tai buvo akivaizdu..-Tyliai atsidusau. Pasirodo visi žinojo tik aš viena to nesupratau. - Ir tiesiog matosi, kaip tu žvelgi į viską, analizuoji, visai kitas žmogus. Anksčiau buvai tiesiog draugė, maniau liksi tame užburtam rate, o dabar tu atrodai stipri,.-Aš nesu stipri. Aš silpna.-IR graži..-Po kelių minučių pridūrė.

Numanau, kad šiek tiek paraudau. Nesumodama ką atsakyti tik nusišypsojau.

-Jau turėčiau eiti.-Atsidusau. Vis dėl to tėvas jaudinsis jei užtruksiu. Su Railiu atsistojome vienu metu. Aš apsimoviau paltą ir batus, jis palaukė manęs.

-Gal norėtum kokią dieną susitikti?-Paklausė kai jau norėjau atsisveikinti. Kiek nustebau, bet netrukus supratau, kad jis mano draugas ir linktelėjau.

-Luktelk.-Išsitraukiau lapuką ir užrašiau savo numerį.

-Kur buvai?-Vos man grįžus tėvas paklausė.

-Pas draugą.-Ramiai atsakiau besimaudama batus. Netrukus pilnai nusirengiau ir užsikaičiau kavos.

-Pas kokį draugą?-Urgztelėjo kimiu balsu. Jis neatrodė labai geros nuotaikos, o manoji priešingai buvo šviesi.

-Nusiramink, tėti.-Nusišypsojau švelniai.-Mokyklos draugas ir tiek.-Po kelių minučių tėtis šiek tiek nurimo arba tiesiog susitvardė. Vis dėl to aš jau gana didelė ir galiu pati spręsti.

-Buvo atvažiavęs Zack.