Never give up ✔

33 - Ji tavo priešė

Zack sustojo prie mano namų. Pakėliau Bučkį.

-Na ką, mažyli, palieku tave su kačių heiteriu.-Nusijuokiau ir padėjau jį į galą. Jis tik susirangė ant galinės sėdynės.-Prisiekiu, jei tu grįžęs paliksi tą kačiuką ten, kur radai, aš daugiau niekada su tavimi nebekalbėsiu.-Pasakiau tai Zack, mano akys tuo metu žaižaravo.

-Nesirūpink, aš pažadėjau.-Jis trūktelėjo pečiais ir dar kartą žvilgtelėjo į mane.

-Gerai einu. Dėkui už nakvyne, buvo smagu.-Jau ruošiausi lipti iš mašinos.

-Gal norėsi šį arba kitą savaitgalį vėl taip?-Paklausė. Aš nustebau. Kelias minutes sutrikusi žiūrėjau į jį.

-Žinoma..-Susigaudžiusi pasakiau ir išspaudžiau šypseną.-O dabar einu. Iki!-Pamojau jam ir palaukiau kol jis nuvažiuos, o tada atsirakinau duris.

Nustebau, kad jie buvo praviri. Netrukus pastebėjau kieme stovinčią merginą, kuri padarė man nežmoniškai daug problemų.

-Alekse, ką čia veiki?-Šaltai paklausiau. Ji krūptelėjo, žvilgtelėjo į mane. Šiandien ji atrodo neįprastai. Balti kerzai, mėlynos plėšytos kelnės ir balta palaidinė, ant viršaus ji užsimaukšlinusi striukę. Žalią, storą. Ji turi kapišoną, jis užmestas ant galvos. Veidas baltas, ji šiek tiek pasidažiusi arba tiesiog vakar nenusiplovė makiažo. Veidas surauktas, akyse praktiškai kaupiasi ašaros. Jis vis trypčioja ant žemės ir rankose kažką spaudo.

-Mėja..-Jos balsas palūžęs.-Atėjau pasikalbėti su tavimi.-Tyliai pasako.

-Na jau ne.-Sarkastiškai pasakau. Turbūt ji vėl nori duoti man kokią užduotį. Man tai jau atsibudo. Kai jau tiesiu ranką su raktu ji trūktelėja ją į save ir taip priverčia mane skirti savo dėmesį jai.

-Mėja..-Ji numykė.-Aš nenoriu nieko blogo. Aš jau nebe ta Aleksė..-Ji tyliai pasako.

-Tada kas tu? Aš netikiu nei vienu tavo žodžiu, Aleksė. Čia turbūt vienas iš tavo melų ir planas kaip man pakenkti dar labiau. Argi aš ne teisi?-Piktai pasakau ir ištraukiu savo ranką iš jos gniaužtų. Aleksė tyli.

-Aš čia ne dėl to.-jos balsas atrodo liūdnas, o akyse kaupiasi ašaros. O ji tikrai gera melagė.-Aš tik noriu pakalbėti..-Numykia.

-Aš neturiu su tavimi apie ką kalbėti..-Nusišypsau jai ir ranka nubraukiu plaukus atgal.-O dabar aš nueisiu namo ir tu dingsi iš čia.-Lediniu balsu pasakau, ji net gi krūptelėja.

Kiek neįprasta, bet aš netikiu ja.

-Prašau.-Ji atrodo tokia prasikaltusi, kad man sunku jai atsakyti. Aš sumikčioju.

-Po velnių gerai. Tai paskutinis tavo šansas.-Susiraukiu ir pagaliau atrakinu namų duris.- Užeik.-Pasakau pamačiusi ją nedrąsiai stovinčią prie durų.

Namie šiek tiek šalta, todėl pajungiu šildymą ir nenusimaunu striukės. Kelias sekundes laukiu kol ji atsikrato batų.

Galiausiai nusivedu ją į svetainę.

-Taigi?-Laukiu jos žodžių. Ji susigūžia labiau ir nuleidžia akis, tada giliai įkvėpia.

-Aš noriu atsiprašyti.-Numykia ir apsidairo. Jos žvilgsnis sustoja ties viena iš nuotraukų. Ten mano mama ir aš.

-Ten tavo mama?-Ji nustemba.

-Ar tu apie tai nori kalbėti?-Sarkastiškai nusijuokiu. Ji žvilgtelėja į mane, dabar pastebiu, kad jos akys patinusios.

-Ne. Tiesiog ji labai panaši į tave.-Aš šiek tiek šyptelėju, bet tada susimąstau, kad niekada nemačiau jos mamos.

-O tavo mama kur?-Iš smalsumo pasiteirauju. Aleksė atsidūsta.

-Ji mirė mane gimdydama.-Paaiškina. Aš susiraukiu. Suprantu ją. Aš bent šiek tiek pažinojau savo mamą, o jai neteko to patirti.

Mėja - ji tavo priešė. Primena man pasąmonė.

-Gerai. Nebetempkim gumos. Pradėk kalbėti.-Nusižiovauju. Aleksė vėl atsidūsta, ji vis dar nežiūri į mane.

-Aš noriu atsiprašyti tavęs. Už viską ką dariau. Ir tą vaizdajuostę, aš ištryniau ją iš visų savo laikmenų ir atnešiau paskutinę tau, kad galėtum pati ją sugadinti...-Ji ištraukia iš kišenės flešą ir paduoda man į rankas..- Aš nenoriu, kad tu laikytum mane savo prieše. Aš noriu būti tavo draugė.-Kelias minutes žiūrėjau į ją be reakcijos.

-Tu tikrai manai, kad po to kai grasinai man, mes galime būti draugėmis?-Nustebusi pasakiau ir pasidėjau rankas ant kelių. Aleksė nuleido akis.

-Aš nenoriu būti wow draugėmis, tiesiog ne priešės. Tai viskas ko aš prašau.-Ji praktiškai verkia.

-Tu juk žinai, kad aš sergu. Viską ką aš dariau, tikroji aš nedarytų.. Tai lyg blogoji mano pusė, būtų atskiras žmogus. Mėja prašau neteisk manęs.-Tai absurdas. Ta mergina pakvaišusi. Po to kiek ji man pridirbo, kiek kartų verkiau per ją negaliu žiūrėti į ją taip ramiai.

-Aš manau, kad būtų geriau jei tu tiesiog išeitum.-Galiausiai tik tiek sugebėjau jai ištarti, jau norėjau atsistoti., bet ji praktiškai čiupo man už kojų ir sukniubo man prie kojų.

-Mėja..Prašau atleisk man ir leisk man numirti ramiai.-Aš vos susilaikiau netrenkusi jai per veidą.

-Alekse!-Atsiklaupiau prie jos.-Nedrįsk net mąstyti apie mirtį. Aš tau atleisiu tik su sąlyga, jei tu niekada nedarysi. Net nedrįsk pagalvoti apie tai.-Sumurmu. Ji žiūri į mano veidą, tada linktelėja.

-Aš turiu eiti.-Atsistoja ir man nespėjus nieko sakyti išeina.

Tai buvo keisčiausias pokalbis mano gyvenime. Kaip greitai viskas keičiasi. Neseniai ji grąsino, kad mane sudoros, dabar šneka kvailystes, atsiprašinėja.

Dėl viso pikto netikiu ja ir tikrai netrinsiu to pokalbio, kuriame ji kalba apie vaistus. Alekse negalima pasitikėti, tuo jau įsitikinau.

Galiausiai suvokiau, kad grindys nėra patogios ir atsikėliau. Čia nebebuvo šalta, todėl nusimoviau striukę, nuėjusi į virtuvę užsikaičiau arbatinuką ir susitaisiau arbatos.

Kaip keista vėl būti vienai.

Atsidususi susiradau savo telefoną ir atsirakinau jį, čia manęs jau laukė Zack žinutė.

Zack<< Tavo mylimasis sudraskė man rankas. :)))

Kelias minutes mąsčiau ar jis apie kačiuką.

Aš>> Iki vestuvių užgys XD

Ilgai laukti nereikėjo, jis greit atrašė. Atrodė laukė mano žinutės.

Zack<< Ta katė varo man vėžį -.-

Aš>> Neperdėk. Bučkis labai mielas -.-

Zack<< Toks mielas, kad nužudysiu jį

Aš>> Tik pabandyk ir aš nepasigailėsiu tavęs

Zack<< Juk žinai, kad juokauju

Aš>> O aš tik įspėju XD

Zack<< Oh you

Aš>> Tu neturėtum būti susirinkime?

Zack<< Tai aš ir esu :)))

Aš>> Ir bendrauji su manimi?

Zack<< O ką nepatinka? XDDDDD

Aš>> Argi ne tam aš išvažiavau namo, kad tu pabūtum tame susirinkime? XDDDDDD

Zack<< Tep

Daugiau į jo žinutę neatrašiau tik tyliai išvadinau jį 'IDIOTU'. Netrukus išgėriau savo arbatą ir stengiausi sugalvoti ką galėčiau veikti, bet neturėjau idėjų. 

Railis<< Sveika. Gal į lauką?

Aš>> Negaliu, gal kitą kartą.

Net pati nežinau kodėl jam melavau. Padėjau savo galvą ant stalo ir pradėjau mąstyti apie savo gyvenimą.. Viskas taip keista..