Never give up ✔

27 - Tikiuosi dabar viskas bus gerai..

/Mėja/

Vos atsisukusi į Aleksės tėvą supratau, kad nebenoriu čia būti. Jis nebuvo nei aukštas, nei išvaizdus. Nei Aleksė, nei Adamas nebuvo panašūs į jį. Jis buvo jau šiek tiek pražilęs, galva net gi truputį praplikusi. Veidas išvagotas didelių ir gilių raukšlių, mažos ir mėlynos akys, kurios pakankamai piktai į mane spoksojo, atrodė įdubusios į jo odą, nosis smaili, o lūpos suskerdusios. Šiuo metu jis laikė jas sučiauptas į vieną tiesą liniją. Toliau akimis slydau jo kaklu sustojau prie marškinių apykaklės, ji buvo šiek tiek pageltusi. Turiu paminėti, kad ant kaklo matėsi gerai nenuvalyti lūpų dažai. Jo pilvas buvo didžiulis, todėl šviesios kelnės vos nusilaikė ant jo trumpų kojų. O ant galo prie šviesių spalvų, puikiai priderinti kyšojo juodi batai.

-Pone, Morganai.-Atsidusau. Nežinojau nuo ko pradėti. Jis pasižiūrėjo į mane ir liežuvio galiuku perbraukė apatinę lūpą. Aš nematomai nusipurčiau.

-Vadink mane Emanueliu. Norėčiau, kad nueitum su manim į mano kabinetą. -Likau kiek nustebinta. Adamas atsiduso ir kažkur paėjo, o mano oda tiesiogine prasme pasišiaušė su visais plaukais.

-O kodėl?-Numaniau, kad čia kažkas ne to. Reikėjo eiti kažkur kitur. Galėjau tai sutvarkyti kitaip. O dabar per vėlu.

-Turėsime daugiau erdvės.-Vėl nusišypsojo ta kraupia šypsena. Ar man čia vienai atrodo, kad jis iškrypėlis? Ar aš čia tiesiog ne taip analizuoju šio vyro elgesį..

Mintyse pradėjau save raminti ir man visai sekėsi. Emanuelis pradėjo lipti laiptais į viršų. Kaskart jam padėjus koją jie girgžtelėdavo, o padėjus man nesigirdėdavo jokio garso. Nors jis buvo sunkus ir atrodė pavargęs, aš negirdėjau jo šnopavimo. Atrodo, lyg kūnas pavargtų, bet tik iš išorės. Tai buvo gan keista. Atsisukusi pažvelgiau sau už nugaros ir tyliai maldavau, kad man viskas būtų gerai. Po velnių, kodėl kartais aš tokia impulsyvi?

-Užeik.-Jis pasikvietė į savo kabinetą. Jo kabinetas buvo įdomus. Grindys patiestos kilimu. Lubos šviesiai gelsvos spalvos, tiesiai man prieš akis didžiulis langas nuo pat lubų iki grindų. Prie vienos sienos knygų lentyna ir prie kitos. Beveik viduryje du raudoni suoliukai, o prie jų stalas su įvairiais daiktas, už stalo viena didelė minkšta kėdė. -Prisėsk.-Jis parodė į vieną iš raudonų suoliukų, aš atsisėdau, o jis prisėdo ant kitų. Tiesiai prieš mane.

Sutrikau. Vos išlaikiau neutralią veido išraišką.

-Tai..Kaip ir sakiau.. Aš čia..-Emanuelis stebėjo mane, lyg negirdėdamas ką sakau. Man sustojus jis linktelėjo.-Dėl Aleksės. Jūsų dukra man kenkia mokykloje ir norėčiau..-Man pradėjo stigti žodžių. akimis vis dairiausi į šonus. Ką aš čia veikiu?- Norėčiau, kad valdytumėte. Nes ji negeria vaistų.

-Aš galiu tau padėti, jei tu padėsi man.-Emanuelis padėjo savo ranką man ant kelio. Aš sunkiai nurijau seiles ir pabandžiau patraukti jo ranką nuo savo kelio. Jis pamažu pradėjo jį spausti. Aš sukandau dantis.

-Patraukite savo ranką.-Jis nusišypsojo. Suspaudė mano kelį taip, kad net sucypiau. Pati nesusigaudžiusi stumtelėjau jį ir jam atleidus mano koją, šokau nuo kėdės. Jis čiupo man už kojos, aš pargriuvau. Nesuprantu iš kur pas jį tiek jėgų?

Dabar jau ne juokais išsigandau. Pradėjau spardytis, o jis vis dar laikė mane už kulkšnies. Šiek tiek išsigudrinusi patraukiau koją link savęs, o tada beveik įspyriau jam į veidą, bet jis spėjo sustabdyti smūgį.

-Paleiskite mane!-Beveik surėkiau.

-Prašei mano pagalbos. Užsitarnauk ją.-Kraupiai nusišypsojo ir nuleido ranką prie savo kelnių apačios, tuo metu jis prarado gudrumą, todėl aš vėl pakartojau savo triuką su koją ir šį kartą iš ties įspyriau jam į veidą. Jis krito atbulas, o aš iš karto pradėjau bėgti iš to bjauraus kambario. Turbūt žmonės mano širdies dunksėjimą girdi iš kilometro, sunkiai šnopuodama nusileidau laiptais, tik ant paskutinio laiptelio pargriuvau. Koja pasisukau, aš sucypiau, bet nesnaudžiau.

-Meadow?-Adamas išėjo iš kažkokio kambario. Aš trupamam žvilgtelėjau į jį, o tada greit atsistojusi šiek tiek šlubuodama nėriau iš tų pragariškų namų.

-Kvailė!-Pati sau surėkiau. Jau buvau tikra, kad apsiverksiu, bet suskambo telefonas. Sulėtinau žingsnius ir daug prisikeikiau, kol radau tą kvailą telefoną.

-Klausau?-Atsiliepiau. Balsas buvo pridusęs. Man vis dar skaudėjo koją, bet jau baigė praeiti.

-Mėja?-Zack paklausė. Aš žinoma, nustebau sulaukusi jo skambučiu, bet dabar tikrai ne laikas kalbėti.

-Nežinau ko tu nori, bet aš dabar negaliu kalbėti..-Žodžiai nuskambėjo daug šiurkščiau nei norėjau, bet aš vis dar nesugebėjau suvokti kas nutiko, todėl norėjau greičiau atsidurti namuose. Dabar aiškintis su juo arba pyktis, nenorėjau.

-Meadow!-Adamas čiupo man už rankos. Aš taip išsigandau, kad vos nepamečiau savo telefono.

-Iki.-Zack suurgzgė, o aš pabaigiau pokalbį ir įsidėjau telefoną į kišenę.

-Kas nutiko?-Paklausiau ramiai, lyg nieko nebūtų nutikę, nors tuo metu buvau gerai išgąsdinta.

-Ką tau padarė Emanuelis?-Adamas paklausė ir pats suprato, kad laiko mano ranką už alkūnės. Jis ją paleido.

-Nieko.-Atsidusau ir nuleidau akis.

-Nemeluok. Kad ir ką jis padarė aš atsiprašau. Jei nepastebėjai jis grįžo išgėręs, o kai jis toks jam viskas į galvą šauna. Aš tikrai atsiprašau dėl to.-Numykė ir pasikasė galvą.- O dėl Aleksės... Spėju, kad ji kabinėjasi prie tavęs? Grasina?-Paklausė.

-Panašiai. Tiesiog norėjau paprašyti, kad sustabdytumėte ją. Ar bent priverstumėt gerti vaistus.-Pakėlusi akis į dangų supratau, kad greit lis, todėl negalėjau tęsti pokalbio dar ilgiau. Man reikėjo namo, pasvarstyti apie visa tai.

-Aš tai įtariau, bet vaistai buteliuke mažėjo, todėl manėme, kad viskas gerai. AŠ tai sutvarkysiu. Viskas bus gerai. -Galiausiai linktelėjau ir daugiau nieko nesakiusi nuėjau.

Po kelių minučių atsisukau, Adamo taip pat nebebuvo. Pajutusi kelis drėgnus lašus ant veido paspartinau žingsnius. Šiek tiek drebėjau. Atrodė, kad kojos sulinks.

Po kelių minučių pagaliau pasiekiau namus. Vos įžengusi užuodžiau vištienos kvapą, čia buvo karšta. Nusimoviau batus ir nuėjau į virtuvę.

-Tėti?-Paklausiau.

Jis atsisuko ir atėjo prie manęs nuo dujinės.

-Kažkas nutiko?-Vis dar atrodė nustebintas. Apsikabinau jį.

-Niekada nepalik manęs..-Tyliai pasakiau, jaučiausi pavargusi nuo visų dramų ir intrigų, nuo visų bėdų.

-Mėja ar viskas gerai?-Tėčio balsas pasikeitė. Nemačiau jo veido, nes tuo metu žiūrėjau į grindis.

-Viskas gerai.-Pasitraukiau nuo jo ir nubėgusi į savo kambarį užsirakinau. Kritau ant minkštos lovos ir užmerkusi akis stengiausi negalvoti apie nieką.

Tikiuosi dabar viskas bus gerai..