¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Problema tame, kad čia paskutinė papildona parašyta dalis. O kompiuteris sugedo :')
Vaikinas stovėjo atsirėmęs į vartus. Vilkėjo jis juodą odinę striukę, o po ja pilką megztinį, kurio kapišonu pasinaudojo, kaip priedanga veidui nuo nepageidaujamų žvilgsnių. Jo džinsai buvo tamsiai mėlyni ir suplėšyti ties keliais, o juodi sportbačiai buvo šiek tiek nutrinti. Railis stovėjo atsisukęs į mane ir jo veidas atrodė gerokai per daug pabalęs, aplink akis buvo susidarę juodi ratilai, o pačios akys atrodė tokios liūdnos..
Nurijau gerklėje susidariusi gumulą. Vaikinas nusišypsojo, o tada atrodo pradėjo juoktis iš savęs.
-Maniau, kad mes draugai.-Surimtėjo. Aš nežinojau net ką sakyti. Balsas užstrigo gerklėje, o žodžiai laikėsi ant liežuvio galiuko, bet niekaip neišsprūdo.
-Mes..-Jis neleido man pabaigti.
-Dieve, ką aš maniau bendraudamas su tavimi.-Vėl pradėjo juoktis sarkastišku juoku. Stovėjau keliais žingsniais nuo jo, tai sukėlė man dar daugiau baimės.-Žinau.. Maniau, kad tu kitokia. Tu juk baigei su narkotikais. Pamaniau, kad esi stipri. Atrodei graži, ne tik išore, bet vidumi..-Toliau paniškai juokėsi. Išpūtusi aksi stebėjau jį ir visa drebėjau.-Pamaniau, kad tarp mūsų gali būti kažkas daugiau.. Galiausiai tu išvažiuoji su kažkokiu juodaplaukiu, grįžti su šviesiaplaukiu. Ignoruoji mane kelias savaites. Tu visą tą laiką žaidei su manimi. Žinai, kas tu?-Vaikino balsas pasidarė ne tik šiurkštus, bet ir atšiaurus. Kiekvienas jo žodis rėžė per mano širdį palikdamas joje randą.-Tu Kalė! Tu nieko verta. Tu-tu-tu-tu šliundra..-Jo balsas skambėjo beviltiškai, tačiau jis rėkė ant manęs suspaudęs kumščius. Stebėjau jį ir stengiausi nepravirkti.
Jis teisus. Aš tokia. Aš dėl visko kalta.
-Raili...-Vaikinas apsisuko. O mano balsas buvo toks tylus, kad jis greičiausiai neišgirdo. Nesukaupiau jėgų prabilti vėl. Tik stovėjau ir svarsčiau kokia savanaudė aš esu. Netrukus jis išnyko iš mano matymo zonos ir aš rankose tvirtai suspaudusi tašę įėjau į namus.
-Mėja!-Tėtis atrodo laimingas.
Jis apsikabino mane ir aš išspaudžiau netikrą šypseną.
-Aš pavargusi.. Prigulsiu.-Motonišku balsu pasakiau. Tėtis kelias minutes stebėjo mano veidą, o viskas ką aš mačiau jo mėlynas akis, bet netrukus ir jos dingo.. Jis pasitraukė nuo manęs ir aš keliais dideliais žingsniais nubėgau į viršų, tada mečiau tašę į šoną ir kritusi ant lovos leidau sau išsiverkti.
Nekenčiu savęs. Nekenčiu savęs už kiekvieną savo klaidą. Kodėl aš vis gadinu savo gyvenimą? Kodėl aš negaliu būti normali mergina? Aš žinau.. Visi padaro klaidų, bet ne tiek.
Kuo daugiau mąsčiau, tuo daugiau ašarų nubraukiau nuo šlapių skruostų. Jos vis ritosi ir ritosi. Nesugebėjau suvaldyti jų.
x
Kelias dienas praleidau tiesiog sėdėdama ant palangės ir žiūrėdama į lapą, kuriame buvo mano kalbėjimas. Trečiadienį jį atsiskaičiau, tad jau antra diena kai aš vėl neturiu ką veikti, o tai mane pritraukia prie nereikalingų minčių. Kol kažką dariau viskas buvo gerai, o dabar aš vėl nekenčiu savęs.
Be to vakar tėtis bandė kalbėtis su manimi ir sužinoti kas man blogai, bet aš ilgą laiką vengiau jo klausimo, kol jis pasidavė ir paliko mane vieną, mano erdvėje. Zack taip pat buvo kažkur prapuolęs. Na jis skambino man vakar, bet aš visiškai jį ignoravau.
Toliau kalbant apie Zack norėčiau pridurti, kad aš matau kaip mano telefonas vibruoja. Kažkas man skambina ir kažkodėl numanau, kad jis. Neatsiliepsiu. Nenoriu su niekuo kalbėtis. Man reikia laiko pamąstyti. Kai mobilusis pagaliau nustojo skambėti aš įsitaisiau lovoje ir susidėjusi rankas ant pilvo žiūrėjau į sieną, kurioje buvau prisikabinusi mylimiausias savo nuotraukas.
-Mėja.-Tėtis įlėkė nepabarškinęs. Aš sučiaupiau lūpas į vieną tiesią liniją. Ko jis nori?
-Kas?-Paklausiau. Jis kilstelėjo vieną antakį viršun ir padavė man telefoną. Iš pradžių nesupratau ko jis nori, kol galiausiai suvokimas vis tiek pasiekė mano protą.
-Klausau?-Pridėjau prie ausies telefoną.
-Mėja..-Pasigirdo Semo balsas. Tikėjausi Zack.
-Atneši mobilųjį į svetainę.-Tėtis pasakė ir išėjo iš kambario, kai aš linktelėjau.
-Na skambinom tau su Zack, bet tu neatsiliepi.. Tu vis dar pyksti ant jo?-Paklausė šviesiaplaukis.
-Nah..-Numykiau ir pradėjau sukti plaukų sruogą aplink pirštą.
-Tai kodėl ignoruoji?-Paklausė.
-Tegul kalba su Selina.-Žodžiai patys išsprūdo iš lūpų. Suvokusi ką pasakiau įsikandau į savo liežuvį. Žioplė.
-Mėja..-Semas numykė. Įdomu kur Zack? Jo balso nesigirdi niekur..
-Pasiėmei Bučkį?-Nukreipiau temą.
-Aha.-Šviesiaplaukis atsakė, o aš pakėlusi savo palaidinę pradėjau apžiūrinėti savo bambą piršto galiuku ją baksnodama.-Viskas puiku, tikrai džiugu, kad radot jį su Zack.
-Aha.-Dabar jau aš atsakiau.-Kur Zack?-Paklausiau.
-Va pareina iš vonios. Zack kalbu su Mėja!-Surėkė jis.
-Aš turiu eiti, tėtis šaukia.- Greitai sumaliau ir baigiau pokalbį. Lengviau atsipūčiau suvokusi, kad nereiks kalbėtis su Zack. Nenorėjau to ne todėl, kad mane erzino tai, kad jis paslaptingas ir dirba su ta kvaila višta, o tai, kad aš jaučiuosi tokia nuliūdusi ir jis tai suprastų iš karto. Nenoriu papildomų klausimų.
Prisiverčiau atsikelti ir pasiėmusi tėčio telefoną nusileidau į apačią. Jis gulėjo ant sofos, valgė spragėsius ir žiūrėjo televizorių.
Padėjau telefoną ant stalo ir apsisukusi pradėjau lipti į viršų.
-Kas tas Semas?-Paklausė tėtis ir pakėlęs galvą ją pasuko į mano pusę.
-Zack draugas.-Paaiškinau ir jis linktelėjo.
-Kažkas nutiko?-Paklausė tą akimirką kai jau buvau bedaranti savo kambario duris. Tyliai suurgzgiau.
-Kodėl klausi?
-Atrodai liūdnoka.-Paaiškino jis kalbėdamas garsiau.
-Aš pavargusi. Žinai egzaminai ir panašiai.-Sumaliau bet ką. Nežinau ar jis linktelėjo ar norėjo kažko klausti daugiau, tačiau aš tiesiog uždariau kambario duris ir kritau į lovą.
Po kelių minučių mano telefonas vėl pradėjo skambėti. Skambino Zack. Aišku, tai Semas. Pradėjau tyliai burbėti keiksnodama šviesiaplaukį. Vis dėlto, jei neatsiliepsiu jis vėl paskambins mano tėčiui ir jis greičiausiai pradės domėtis tuo.
-Ir ką gi tu darai?-Zack paklausė. Iš karto sustingau. Nesitikėjau išgirsti jo balsą, todėl nutilau.-Mėja?-Paklausė.
-Mmm?-Numykiau.
-Kas yra?-Paklausė.
-Noriu miego.-Atsakiau ir nusižiovavau.-Aš einu miegoti. Labanakt.-Pabaigiau pokalbį, o tada apsiverčiau ant nugaros ir pradėjau vėl mąstyt apie tai kokia beviltiška esu.
Nekenčiu savęs. Nekenčiu. Nekenčiu. Nekenčiu.
-Nekenčiu!-Surėkiau ir pradėjau trankyti pagalvę į lovos atlošą. Norėjau kažką sudraskyti. Norėjau, kad kažkam skaudėtų..
Aš nenorėčiau, kad kas nors taip pasielgtų su manimi. Tai kodėl aš pasielgiau taip su kitu žmogumi?
Dieve... Susiėmiau už galvos ir kelias minutes ramiai sėdėjau lovoje stengdamasi sutvardyti save.
