Never give up ✔

47 - Pasikalbėsiu su juo.

Atleiskit, kad važinėju laiku XD, tiesiog traukiu prie įdomesnių vietų.

BTW vakare bus dar viena dalis. Nenoriu jūsų kankint laukiant veiksmo, tai sukirskit šias dvi, o poryt jau gausit ko norit :'))

Praktiškai mėnesį nemačiau juodaplaukio. Spėjau išlaikyti egzaminus, pabėgti iš išleistuvių šventės, o dabar nebežinau ką daryti su savo gyvenimu. Tėtis jau grįžo, jis dažnai klausia kodėl aš tokia liūdna? Kodėl Zack nebe atvažiuoja? Kodėl aš sėdžiu užsidariusi kambaryje? Kodėl neinu į lauką? Kodėl išjungiau telefoną? Kaip aš galiu jam pasakyti, kad Zack yra suknistas melagis... Jis mėgsta jį, tegul taip ir lieka.

Tiesą sakant juodaplaukis nepasidavė taip greit. Iš pradžių jis skambino, atvažiuodavo, bandė man paaiškinti, tačiau aš nesiklausiau jo. Kai tėtį paleido jis pradėjo tik skambinėti, turbūt galvojo, kad viską papasakojau tėčiui ir jo bijojo. Galiausiai tai liovėsi. Didžiąją laiko dalį laikau išjungusi telefoną, įjungusi jį nenoriu pamatyti, kad jis man neskambino ir nuliūsti dar labiau.. Vis dar viliuosi, kad jis nepasiduos. Turiu omeny, kad dabar aš jau išklausyčiau jį ir patikėčiau kvailais jo melais, kad tik būčiau laiminga. Jis yra vienintelis artimas mano žmogus, tiksliau buvo.

-Mėja, pietūs!-Tėtis suriko iš apačios. Šiuo metu jis dirba namuose, todėl man tenka meluoti išsijuosus. Nustačiau dirbtinę šypseną ir nusileidau į apačią, tada krestelėjau ant kėdės prie stalo.

Tėtis padėjo lėkštę sriubos ir padavė man šaukštą, o aš kuo skubiau pradėjau valgyti sriubą. Nenoriu būti čia ir toliau apsimetinėti, kad jaučiuosi puikiai.

-Mėja, nenori išeiti į lauką?-Paklausė tėtis ir kilstelėjo antakį.

-O kam man?-Paklausiau taip, lyg tai būtų akivaizdu. Tėtis pasikasė galvą, pasijutęs nesmagiai.

-Na.. Huh.. Tu visą laiką leidi namuose, tai kiek keistoka.-Atsakė ir rankomis atsirėmė į spintelės kraštus.

-Tėti..-Numykiau suprasdama, kad čia neprašymas, veikiau liepimas.

-Pasivažinėk dviračiu, nuvažiuok iki parduotuvės nupirk man šilauogių.-Tarstelėjo atsainiai ir trūktelėjo pečiais. Aš atsidusau. Jau nebe išsisuksiu.

-Gerai.-Suburbėjau ir padėjau lėkštę į kriauklę.-Einu persirengti.-Pridūriau. Pirmiausia, nuėjau į kambarį ir susiradau šviesias pilkas kelnes ir laisvą megztinį.. Pasiknaisiojusi giliau susiradau baltus sportbačius. Mano atvaizdui kažko trūko. Norėjau atkreipti kuo mažiau dėmesio. Atsidusau ir toliau knaisiojausi spintoje. Aš turiu per daug šmutkių. Įkišusi ranką į sujauktų drabužių vidų užčiuopiau kietą snapelį.

-Bingo!-Nusijuokiau suradusi šviesią kepurę su snapeliu. Pirmiausia, susirašau plaukus, o tada kasą perkišau per tarpelį gale, kad ji nenukristų vėjui papūtus. Turiu pripažinti, kad atrodžiau gerai. Kiek kitaip nei įprastai.

-Einu!-Surėkiau tėčiui.

-Pasiimk telefoną..-Jis iškišo galvą iš virtuvės. Aš nubėgau į kambarį ir iš piniginės išsitraukiau pinigų. Neturėjau jų kur kišti, todėl užkišau už liemenėlės. Telefono nusprendžiau neimti. Nusileidusi į apačią, ant pirštų galiukų perėjau virtuvę, o tada patraukiau prie dviračio. Patikrinusi ar gerai veikia išvažiavau iš namų. Nors mano kojos labai nenoriai judėjo, mėgavausi švelniu vėjeliu. Jaučiausi tokia atsipalaidavusi. Gal ir gerai, kad tėtis mane išvarė, toks puikus oras. Juk vasara amžinai netrunka turiu ja pasimėgauti. Pradėjau juoktis suvokusi, kad namie taip negalvosiu.

Važiavau toliau, man reikėjo pasukti į dešinę ir patraukti keliu į parduotuvę, tačiau didžiulė mašina prie manęs taip prisispaudė, kad akimirką aš tiesiog sutrikau ir sustingau. Pradėjau važiuoti kuo toliau nuo jos, bet tai nebuvo lengva, kai ji nuvažiavo, net neapsižvelgusi pasukau į dešinę. Paskutinę akimirką sugebėjau susivokti, kad šalia mašina. Vairuotojas staigiai sustabdė, o aš pasukau dviratį atgal. Kuo skubiau nuleidau kepurės snapelį kuo žemiau, kad užstotų mano veidą.

-Atsargiau, kitą kartą susižeisite.-Pasakė ir aš buvau tikra, kad balso savininkas Semas. Neiškentusi dirstelėjau į vaikiną. Supratau neklydusi. Semas sėdėjo prie Zack mašinos vairo, o Zack miegojo keleivio sėdynėje ir jis atrodė apžėlęs. Atsidusau ir nuleidau galvą, kol jie nepamatė manęs. Po kelių sekundžių jie nuvažiavo, o aš apsisukusi patraukiau į kitą pusę, tik šį kartą buvau žymiai atsargesnė.

Įdomu ką jie čia veikia? O jei jis man paskambins? Ne, kodėl turėtų. Jis juk turi Seliną.

Kol nesugalvojau grįžti namo prisiverčiau nuvažiuoti kur nors toliau. Norėjosi patraukti į tą vietą, kurioje buvau su Railiu, bet negalėjau taip savęs žeminti po to ką jis padarė.

Gerai pagalvojus jei turėčiau draugų sumaigyčiau žinutę kažkuriam iš jų ir pasikviesčiau į lauką ir būčiau linksma, o dabar aš tiesiog tokia vieniša ir viską sumoviau pati. Nieko negaliu kaltinti dėl to, kad nusprendžiau bėgti nuo skausmo.  Tada maniau,  kad narkotikai valdo pasaulį..

Dieve, kaip pasiilgau to šūdžiaus. Norėčiau, kad Zack būtų čia. Jausčiausi geriau net ir rėkdama ant jo.

Sustabdžiau dviratį ir paguldžiau jį ant žemės, o pati nuėjau kiek toliau ant smėlio kopų ir atsiguliau ant jų, tiksliau tarp jų. Manęs praktiškai nesimatė.

-Palauk, Timi! Palauk!-Šaukė kažkokia moteris. Nusprendžiau nesikišti iki akimirkos, kai mažas berniukas bandydamas perbėgti per šią vietą užmynė ant manęs, aš sucypiau, o jis krito ant žemės.-O velnias!-Netrukus ta moteris irgi atbėgo. -Aš atsiprašau už savo sūnų..-Paėmė rudaplaukį berniuką, kurio vienas priekinis dantis buvo išmuštas, į rankas. Spėju jis tikras neklaužada.

-Nieko tokio.-Atsakiau ir atsistojau. Tas berniukas gan sunkus, pajutau tai jam užmynus ant manęs. Moteris nuėjo.

Vis dėl to prasta mintis čia būti. Grįžusi prie savo 'žirgo', nulėkiau į parduotuvę. Šį kartą saugiai. Pasiėmiau krepšelį ir pasileidau ieškoti šilauogių ir dar kažko skanaus sau. Neapsėjau be traškučių, limonado. Pereidama per lentynas užmačiau riešutų su aitriosiomis paprikomis, bet jie buvo ganėtinai aukštai ir mano kepurė, man šiek tiek trukdė. Aš šiek tiek ją pakėliau ir po sekundės pasigailėjau.

-Mėja?-Semas pasakė. Paleidau krepšelį ant žemės.

-Šūdas.-Vis dar neatsisukusi tyliai pasakiau, o tada pagaliau atsigręžiau į šviesiaplaukį. Jis neatrodė labai patenkintas. Nužvelgusi jo bordo spalvos marškinėlius, atraitotus iki rankovių ir plėšytus džinsus suvokiau, kad jis ganėtinai pasipuošęs. Kokiu tikslu jie čia atvyko? Ar čia kažkur netoliese yra Zack? Man jau bėgti?

-O taip..-Sarkastiškai pasakė. Jis tikrai atrodė pyktelėjęs, neišspaudė net šypsenos. Žinoma, aš nekaltinu jo. Zack jo draugas, tačiau jis pats prisidirbo.

-Aš turiu eiti.- Liežuviu sumaliau taip greitai, kad jis galimai net neišgirdo.

-Mėja..-Sučiupo mano alkūnę.-Nebūk mažas vaikas.-Tarstelėjo. Atsukau jam nugarą ir dairiausi akimis ieškodama Zack. Geriau jo čia nebūtų..

-Paleisk mane.-Vis dar atsukusi jam nugarą burbėjau.

-Nepaleisiu, kol nepasikalbėsi su juo.-Atšovė.

-Kokia iš to nauda? Aš nenoriu girdėti kažkokių kvailų pasiaiškinimų. Tegul būna laimingi.-Burbėjau toliau, Semas garsiai suurgzgė ir bandė mane atsukti į save, tačiau greitai vaikinas pasidavė.

-Mėja, paklausyk. Suteik jam šansą paaiškinti, jei nepatikėsi viskas bus baigta... 

-Nenoriu.-Melavau.

-Aš žinau, kad tau sunku be jo. Kaip ir jam. Nebūk kaprizinga. Nugalėk principus.-Toliau kalbėjo.

-Gerai, pasikalbėsiu su juo, tik paleisk mane...