Never give up ✔

16-Apsirenk sakau

Trumpa ir su klaidomis, bet. :D

-Ką pasakei?-Sustingau kelioms sekundėms, veido išraiška iš kart pasikeitė. Nejaugi jis pasakė tėčiui apie Aleksę? Dabar tai būtų tragedija ypač kai galiu viską sutvarkyti pati.

-Buvo Zack.-Tėtis dar kartą pakartojo. Aš atsidusau.

-Ir ko jis norėjo?-Paklausiau atsargiai ir mintyse maldavau, kad jis neištartų Aleksės vardo.

-Jis norėjo pakalbėti su tavimi.-Tėtis trūktelėjo pečiais, aš ramiai atsidusau. Be abejonės, man tikrai įdomu ką jis pasakė, bet kadangi žinau, jog tai ne Aleksė, aš jaučiuosi geriau.

-Ar nesakė apie ką?-Atsisėdau prie stalo, rankose laikydama kavos puodelį.-Gal ir tu nori?-Nespėjus atsakyti paklausiau.

-Taip, bet susitaisysiu pats. Ir ne, net neminėjo.-Tėtis atsiduso ir pradėjo suktis virtuvėje.-Gal valgyt nori?-Netikėtai paklausė man stebint jį.

Įdomu ar mama irgi taip stebėdavo jį?

-Ne..-Tyliai atsakiau, netrukus jis susitaisė kavos ir atsisėdo prieš mane, aišku susitepė ir kelis sumuštinius.

-Ar pasiilgai?-Pasiėmiau vieną jo sumuštinį. Jis nusijuokė.

-O kažkas sakė nenoriu..-Nusijuokė.-Ko pasiilgau?-Po kelių minučių pridūrė ir atsikando sumuštinio.

Jau net nebežinojau ar tikrai noriu to klausti. Delnuose suspaudžiau sumuštinio gabaliuką.

-Mamos..-Atsidusau. Tėtis susiraukė, bet tada pamažu jo veidas pragiedrėjo visai kaip diena už lango.

-Žinoma pasiilgau, bet tai natūralu. Kartais gyvenime ateina momentas kai tenka susitaikyti, kad kai kurių žmonių neišvysime daugiau, bet tai nereiškia, kad tu turi nustoti galvoti apie juos lyg jų nebūtų. Tai nereiškia, kad jie turi nebeegzistuoti. Aš niekada nepamiršiu tavo mamos, nes ji buvo nuostabus žmogus, bet aš iš dalies susitaikiau su jos mirtimi, nes ji visada bus čia - mano širdyje. O tai svarbiausia.-Tėtis nusišypsojo. Pirma mano mintis buvo, kad norėčiau, galvoti kaip jis. Jis turėjo šiuos tris metus apie tai pamąstyti, o aš pasirinkau tokį kelią kuris iki šiol slegia mano pečius.

-Kaip tu taip sugebi?-Prispaudžiau kavos puodelį prie lūpų.

-Kada nors suprasi, širdele. Negalėjau pasiduoti, nes turiu tave. Pažadėjau tavo mamai, kad užaugusi būsi laiminga, kad bent jau stengsiuosi tai padaryti.-Tėtis nusišypsojo. o aš jam atgal.

Padėjau kavos puodelį ant stalo ir nulipusi nuo kėdės apsikabinau tėtį. Kartais atrodo, kad neturiu nieko, bet kai geriau į viską pažiūri. Aš turiu tėtį, turiu namus, turiu tai ko man reikia. Aš turėčiau būti laiminga ir žinau, kad tokia galiausiai būsiu. Aš tai jaučiu. Viskas bus gerai.

-Tai buvo netikėta. Mano dukra mane apsikabino.-Tėtis išmetė nustebusio išraišką, o aš nusijuokiau.

-Padaryk sumuštinių..-Pasakiau kai pilvas garsiai suurgzgė. Tėtis vėl nusijuokė ir atsistojęs pradėjo darbuotis.

Keista, kaip per kelias dienas gali pasikeisti požiūris į viską. Ypač pasaulį, aplinkinius, galiausiai į pačią save.

-Štai ir sumuštiniai.

-O kaip tu greitai.-Nusijuokiau ir pradėjau valgyti.

-O be to..Zack atvažiuos už pusvalandžio.-Tėtis trūktelėjo pečiais, o sumuštinis vos neiškrito man iš rankos. 

-Ką?!-Supanikavau.

-Už pusvalandžio..-Pirštais pabarbeno į savo laikrodį ir nutaisė rimtą išraišką.

-Kodėl man nesakei anksčiau?-Cyptelėjau. Mano balsas priminė pelytės verkšlenimą. Tėtis trūktelėjo pečiais, o aš ranka perbraukiau plaukus.

-Nes pamiršau.-Atsikandau sumuštinio ir sukramčiusi jį nubėgau į viršų, pasiruošti. Ir net nežinau kodėl.

-Tu pasipuošei?-Tėtis pakėlė antakį kai jau stovėjau apačioje.

-Ne.-Susiraukiau, į švarkelio kišenę buvau įsidėjusi Zack dovanotą grandinėlę kaip tik šiuo metu suspaudžiau ją delne. Norėjau ją užsidėti ant kaklo, bet numaniau, kad gal jis manęs vis dar nekenčia ir supyks. Bijojau jo. Žinau, kad prisidirbau. Žinau, kad esu kvaila.

Deja, aš vis tiek noriu su juo bendrauti ir dabar aš turiu vilties.

-Taip, tu pasipuošei.-Tėtis nužvelgė mane, o tada priėjo šiek tiek arčiau ir pauostė.-O, senieji kvepalai.

-Ne..-Susiraukiau. Aš apsirengiau normaliai, beveik kasdieniškai. Ar tai skaitosi?

Netrukus suskambo skambutis.

Tėtis nuėjo atidaryti durų.

-Ar yra Mėja?-Zack balsas buvo sodrus. Niekada nepastebėjau kaip man patinka jo balsas. Tai keista. Tai labai keista.

Aš darausi vis keistesnė.

-Taip.-Atsakiau už tėtį.-Labas, Zack.-Po kelių minučių pridūriau ir švelniai nusišypsojau. Jis akivaizdžiai sutriko. Lyg ir norėjo nusišypsoti, bet akivaizdžiai abejojo.

-Aš..

-Žinau, tėtis sakė, kad atvažiuosi.-Atsakiau prieš jam prabylant. Zack linktelėjo.

-Eime?-Paklausė, tik dabar pastebėjau, kad jis vėl su plonais marškiniais, o lauke tai šalta. Akimis perbėgau ir nužvelgiau jo aprangą, o tada papurčiau galvą.

-O tu nenori apsirengti?-Jis lygiai taip pat papurtė galvą į šonus ir ranka perbraukė plaukus.

-Eime?-Vėl paklausė. O aš vėl papurčiau galvą.

-Pirma, apsirenk.-Susiraukiau. Zack atsiduso.

-Mėja..-Jis urgztelėjo nepatenkintas.

-Apsirenk sakau..-Pavarčiau akis. Zack kelias minutes žiūrėjo į mane primerkęs akis, o tada atsiduso ir aš tai supratau kaip savo pergalę.

-Tu tikra ožka.-Jis suburbėjo, o aš patenkinta sunėriau rankas po krūtine.

-Tai apsirengsi ar man dar čia palaukt?

-Uhh..Pasiimsiu iš mašinos švarką, o tada galime eiti.