Never give up ✔

49- Sustok.

Dalis trumpesnė nei įprastai:)) Tačiau aš šiandien jau pavargusi rašyti. Taip pat noriu pranešti, kad kita dalis greičiausiai tik sekmadienį :')

Stebėjau juodaplaukį nejudėdama, net nemirktelėdama.
-Aš turėčiau eiti namo..-Aleksė sumurmėjo ir pakilo nuo suoliuko, aš čiupau už jos megztinio ir pasodinau ją atgal  tuo pačiu vis dar akių  neatitraukdama nuo juodaplaukio, tvirtais žingsniais einančio link mūsų. Jis įvėlė pirštus į plaukus ir  lėtai juos perbraukė vis dar nenutraukdamas akių kontakto su manimi. Ant jo veido trūko įprastinės jo šypsenos. Šiuo metu jis atrodė toks šaltas, kad aš nesugebėjau pajudėti, o mano rankų pirštai ėmė virpėti.
-Alekse, ar gali mus palikti vienus? -Jis paklausė ir nusuko savo nuostabias akis nuo manęs.
-Gerai.-Ji tarstelėjo.
-Nebandyk.-Apsikabinau ją ir nusukau veidą nuo jo. Jaučiausi tokia prisidirbusi, nors nieko ir nepadariau. Nepaisant ignoravimo.
-Alekse.-Zack įspėjamai pasakė.  Jis tiesiog žudė ją žvilgsniu.Seniai bemačiau jį tokį piktą ir valdingą.
-Atleisk..-Ji paspruko iš mano glėbio.  Pasinaudojusi proga aš taip pat sugalvojau pabėgti, bet Zack mane sugavo. Aš skaudžiai atsimušau į jo krūtinę, o tada padėjau rankas ant jos. 
-Mėja.-Jis laikė padėjęs rankas ant mano liemens ir tikrai neketino jų nuo ten patraukti. Aš beviltiškai nusišypsojau. Tą akimirką bijojau sutikti jo šaltą žvilgsnį, todėl žvilgsniu nagrinėjau savo pirštus, vėliau tamsiai raudonus jo marškinėlius už jų. Jis kaip visada buvo žaismingai juos prasegęs .
-Nekalbėsiu su tavimi.-Perspėjau jį.
-Aš kitaip manau.-Jo balso tonas išliko šaltas ir valdingas. Pagaliau išdrįsau dirstelėti į jo veidą. Neklydau manydama, kad jis į mane spokso.
-Tu tuo tikras?-Pasistengiau sukaupti tą patį pyktį, kurį jaučiau kai pamačiau tą nuotrauką, tačiau jo mėlynos akys mane per daug  trikdė.  Jos man priminė vandenyną, kuriame aš skęstu.  Nuleidau akis.
Jis skaniai kvepia.
-Taip. Tu privalai mane išklausyti po mėnesio ignoravimo ir vien dėl to, kad viską supratai ne taip.-Jis akivaizdžiai buvo pyktelėjęs. Tik nesuprantu kodėl?
-Nejau Selina tave paliko, kad tau reikia manęs?-Paklausiau jo. Jis įsitempė, pajaučiau tai dėl rankų, padėtų ant jo krūtinės.
-Mėja..-Jis perspėjo mane. -Jei nenori klausytis, tada gerai.. Aš išeinu. Daugiau nepamatysi manęs.-Galiausiai tarstelėjo.
Aš nieko nesakiau. Zack suprato tai kaip teigiamą atsakymą.
Jis pervėrė mane žvilgsniu, o tada lėtai apsisuko. Tą akimirką atrodė toks nusivylęs.
-Sustok...-Prisiverčiau pasakyti. Jis sustingo. Greičiausiai buvo praradęs viltį.  Jis lėtai atsigręžė su ta pačia ledine išraiška, kokia atėjo. Numanau, kad tai tik kaukė.
-Ar tu taip manimi nepasitiki?-Galiausiai prakalbo.-Aš neesu akmuo, aš esu žmogus ir turiu širdį žinok!-Jis riktelėjo. Rankomis apsikabinau save ir nuleidau galvą. -Mėja, aš suprantu, kad tu pyksti..Bet tai..-Jis sustojo. Norėjo kažką pasakyti, bet nutilo.
-Tada paaiškink man. Kodėl tose nuotraukose atrodo, kad jūs pasibučiuosit? Kodėl jūs ten tokie artimi? Kodėl man sakei, kad važiuoji į susirinkimą? -Zack kelias minutes į mane žiūrėjo tylėdamas, o tada garsiai nusijuokė. Tas juokas nebuvo tikras. 
-Aš ir važiavau...Tai įvyko po susirinkimo. Ji mane sustabdė. Ji pradėjo verkti,nes išsikyrė su vaikinu. Ji mane apsikabino, o aš jos nenustūmiau. Aš nežinau kodėl, bet ji bandė mane pabučiuoti. Aš tai supratau, aš neleidau tam įvykti. Ar tu suvoki, kad jie tikrai būtų pagavę tokia akimirką ir įmetę ją į žurnalą?-Stebėjau jį ir svarsčiau ar tai tiesa. Jis nutilo ir atsainiai žvilgtelėjo į mane. Galiausiai juodaplaukis nuleido savo pečius.Jis lėtai išpūtė orą iš savo burnos.-Kaip matau netiki manimi.-Tarstelėjo po nejaukios tylos.
-Aš..-Nežinojau ką jam pasakyti. Jis skausmingai man nusišypsojo.
-Kaip matau tu netiki manimi. Visą mėnesį stengiausi tau tai pasakyti ir tu vis tiek netiki manimi. Tu geriau pasiduodi savo principams...-Jis labiau kalbėjo su savimi, nei manimi.  Aš tikėjau juo, tačiau žodžiai užstrigo ant liežuvio galo. Nežinojau kaip tai pasakyti, o svarbiausia neprisiverčiau.-Puiku, aš pasiduodu. Daugiau nebetrukdysiu tau. Iki.-Jis tarstelėjo ir apsisuko.
-Zack..-tyliai pasakiau, nebyliai šaukiausi jo.  Ranka prisidengiau burną. Po kelių sekundžių visi jausmais prasiveržė ir aš pradėjau verkti. Jis išėjo. Jis pasidavė.
Lyg gavusi smūgį į veidą pasileidau bėgti paskui jį.
-Zack.-Sustabdžiau jį, pagaudama už rankos. Vis dar verkiau. Jis net neatsisuko į mane, tiesiog smarkiai trūktelėjo savo ranką, taip ją ištraukdamas iš savo gniaužtų.-Zack, aš atsiprašau..-Tyliai pasakiau.
-Per vėlu.-Jis tarstelėjo.
-Zack, aš myliu tave..-Neiškentusi pasakiau. Jis sustingo. Jo nugaros raumenys įsitempė. Jis atsisuko į mane. Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi.
-Turėjai tai pasakyti anksčiau. Žinai, dar prieš savaitę aš bučiau atleidęs Seliną, būčiau padaręs bet ką, o dabar suvokiau, kad tu nepasitiki manimi. Tu nemyli manęs. Tu tik prisirišusi prie manęs. Tau nereikia manęs. Geriau pasitrauksiu iš tavo gyvenimo.-Pasakė jis.  Jo akys buvo tokios pagiežingos. Kas galėjo pamanyti, kad taip nutiks.
-Zack, aš pasitikiu tavimi. Zack..-Jis papurtė galvą į šonus ir žengtelėjęs kelis žingsnius paliko mane vieną. Sukniubau ant žemės. Pradėjau garsiai kūkčioti. Atrodo, tą akimirką jis sutrypė mano širdį po savo kojomis, tačiau tai padėjo  man suprasti, kad aš nepasiduosiu. Dabar mano laikas kovoti.
Galiausiai susitvardžiusi pakilau nuo žemės ir patraukiau link namų. Turiu sugalvoti ką daryti, kol galutinai nepraradau jo..