Never give up ✔

37 - Paklausyk.

-Net nebūčiau pagalvojęs, kad sutiksiu tave čia.-Kelias minutes stovėjau ir mąsčiau ar tai skirta man, o tada atsisukau į vaikiną, kuris vis dar stovėjo už mano nugaros. Šviesiaplaukis, trumpaplaukis, mėlynakis - Luke. Šiuo metu jis turėjo užsiauginęs barzdelę ir jo plaukai styrojo į visas puses.  Tikėjausi, kad daugiau niekada jo nepamatysiu. Paskutinį kartą jis pavadino mane kale, bet aš dėl to nepykstu, nes iki tol mes buvome draugai. Na ne visai draugai. Draugai nesibučiuoja.

Dar kelias sekundes spoksojau į jį nieko nesakydama.

-Luke?-Galiausiai prabilau. Jis smarkiai nusišypsojo.

-Tas pats. Maniau, kad jau kažką sumaišiau. Kadangi vos tave atpažinau. Tu tikrai pasikeitei, Mea..-Jis nusijuokė, aš šyptelėjau.

Toks jausmas, kad mano praeitis grįžta. Tai reiškia, kad tai galiausiai nutiks. Man teks pradėti galvoti apie tai ir pagaliau atsisveikinti su ja. 

Manyti, kad ji vis dar yra gyva yra žymiai geriau.

Galiausiai papurčiau galvą pati sau. Luke sakė man dar kažką, nes mačiau, kad jo lūpos judėjo, bet aš mąsčiau visai ne apie tai.

-Atleisk, susimąsčiau. Ką sakei?-Paklausiau. Jis ranka perbraukė plaukus.

-Klausiau kaip laikaisi ir ką čia veiki?-Jis garsiai nusijuokė keli žmonės pažvelgė į jį keistai.

-Aš atvykau čia su Zack..-Susikišau rankas į kišenes ir nuleidau akis. Luke susinepatogino.

-Am... Tai jūs kartu?-Jis vėl paklausė ir nusuko akis. Aš iš karto papurčiau galvą.

-Nah. Mes tik draugai.-Atsidusau jis atsisuko į mane ir šyptelėjo. -Tiesa, kaip Sabrina? Neels?

-Sabrina vis dar studijuoja, ji bus gydytoja, o Neels keliauja po pasaulį.-O dieve, kaip viskas pasikeitė. Atrodo aš viena užsilikau pasaulyje, kaip vaikas. Tikrų tikriausias vaikas.

Apsidairiusi suvokiau, kad čia nėra Zack ir Semo. Tikiuosi jis manęs nepaliko.

-Tiesa, ką pats čia veiki?-Paklausiau. Luke apsidairė.

-Tu matai mano darbus.-Kelias sekundes stovėjau be žado.

-O tai puiku, tavo darbai nuostabūs.-Jis šiek tiek nuraudo ir plačiai nusišypsojo, o tada pasirąžė.

-Ačiū. Aš turėsiu greitai eiti, bet gal galėčiau gauti tavo numerį? Susirašytumėm vardan senų laikų..-Aš linktelėjau.

-Duok savo telefoną.-Paprašiau. Luke apgraibomis jį ištraukė iš kelnių kišenės ir padavė man į rankas  aš įvedžiau savo numerį ir atidaviau jo telefoną jam.

-Dėkui. Iki, Mėja.-Jis mirktelėjo ir apsisukęs nuėjo. Kelias minutes žiūrėjau į tolstančią jo nugarą.

Vėl prisiminiau dingusį Zack ir pradėjau dairytis. Netrukus jis įžengė per duris.   Viskas būtų gerai, bet jo veidas buvo toks surauktas, lyg būtų suvalgęs kelias citrinas.  Spėju, kad kažkas nutiko.

-Einam.-Jis pakankamai šiurkščiai pagriebė man už alkūnės ir nieko  daugiau nesakydamas pradėjo praktiškai tempti mane iš ten. Kodėl sakau praktiškai? Kadangi jis to nedarė, tačiau jo žingsniai buvo tokie greiti, kad man atrodė, kad aš velkuosi jam iš paskos.

-Palauk.-Cyptelėjau. Jis sulėtino žingsnius, bet tik akimirkai, netrukus vėl vilko mane.-Kas nutiko?-Paklausiau bėgdama jam už nugaros, o jis vis dar laikė dalį mano rankos.-Zack..-Papurčiau jį. Jis suurgzgė.

-Mėja, ne dabar.-Urgztelėjo. Jis šiek tiek nurimo tik tada kai pasiekėm mašiną. Zack įsėdo į vairuotojo kėdę ir pasidėjo rankas ant vairo, o tada galvą ant jų.

-Kas nutiko?-Padėjau ranką ant jo peties. Jis net nesukrutėjo. Jis net neatsakė.-Zack..-Vėl papurčiau jį, bet jis mane ignoravo. -Kaip nori. -Atsidusau.

Zack kelias minutes taip pabuvo, o tada atsigavo.  Jis vis dar išliko rimtas, bet jau užvedė vairą ir pradėjo važiuoti link savo namų spėju.

Visą kelią nekalbėjome.

Prie pat jo namų aš vėl pasiryžau pasikalbėti su juo, nes man rūpėjo kas nutiko.

-Taigi. Gal jau nori pasakyti man?-Paklausiau. Jis atsisuko į mane, pažvelgė per savo ilgas blakstienas kelis kartus jomis suklapsėjo, o tada pravėrė burna ir mano nelemtas telefonas suskambėjo, bet aš atmečiau net nepažiūrėjusi kas skambina.

-Atsiliepk.-Po pertraukos pasakė ir nustojo į mane žiūrėti, aš papurčiau galvą. Dabar svarbiausias man jis.-Žinai aš tavęs nesuprantu.-Lipdamas iš mašinos pasakė. Aš sustingau.

-Kodėl?-Nedrąsiai paklausiau. Tai buvo keisti žodžiai ir kažkodėl nujaučiau, kad jo atsakymas manęs tikrai nenudžiugins.

-Nes tau patinka visi.-Jis atsakė ir atsuko man nugarą. 

Jis turbūt pagalvojo, kad aš ir vėl rišiu su Luke. O dieve ne.  Kažkada maniau, kad Luke mano skonio, o dabar žiūriu į jį kitaip. Jis gražus, bet jis ne man.. Aš daviau jam savo numerį tik dėl to, kad jis buvo mano draugas ir norėčiau susisiekti su Sabrina. Tai viskas.

-Zack..-Norėjau jam viską paaiškinti.

-Tylėk. Man nesvarbu.-Atkirto šiurkščiu balsu. Aš pasimečiau. Jis akivaizdžiai buvo susinervinęs, o sprendžiant iš to, kad jis grįžo be Semo, spėju, kad kažkas nutiko.

-Parvežk mane namo.-Po kelių minučių prisiverčiau pasakyti. Nebenorėjau daugiau čia pasilikti. Zack pečiai atsileido, jis atsisuko į mane ir turiu pripažinti, kad pamaniau, kad jis nuliūdęs.

-Ne..-Papurtė galvą į šonus. Aš jaučiausi šiek tiek supykusi, o gal labiau pasimetusi.

-Puiku, tuo met palik mane vieną.-Pasakiau ir pažvelgiau į dangų, kuris niaukstėsi. Maži lietaus lašiukai jau krito ant mano kūno. Zack taip pat nusekė mano žvilgsniu.

-Juk lis..-Jis atsiduso, atrodė aprimęs.

-Man nesvarbu.-Trūktelėjau pečiais. Jaučiuosi kaip kekšė po jo žodžių. Nejau jo toks požiūris į mane?

-Mėja..-Jis numykė taip, kaip mykiau aš kai jis nekalbėjo su manimi.

-Tiesiog palik mane. Nenori klausyti,tai leisk man pabūti vienai.-Sukryžiavau rankas. Netrukus pradėjo rimtai lyti. Mano drabužiai pradėjo šlapti, kaip ir mano plaukai ar veidas.  Zack plaukais jau varvėjo vanduo. Jis nubraukė vandenį nuo akių ir atsiduso.

-Paklausyk.

-Ne.

-Nori sužinoti, kodėl aš išvykau kai mirė tavo mama?-Paklausė. Aš šiek tiek nustebau. Nesitikėjau šių žodžių.

-Noriu..-Atsidusau ir pasimiršau kas nutiko prieš kelias minutes.-Zack žiūrėjo į mane primerkęs akis, o tada jas šiek tiek nuleido.

-Aš išėjau, nes aš pajutau jausmus tau. Suprantu tai kvaila, bet man atrodė, kad aš nereikalingas, nes tu puikiai bendravai su Luke.  Ir mes visada buvome tik draugai, lyg giminės. Mes juk užaugome kartu, man atrodė, kad tu nesugebėsi į mane pažiūrėti, lyg į vaikiną, kuris tau patiktų. Geriausia išeitis, buvo palikti tave, o kad tavo mama mirė, aš sužinojau kiek vėliau po to.-Kelias minutes stebėjau jį negalėdama nieko pasakyti.

Painiava. 

-Aš..-Bandžiau prisiversti kažką pasakyti, bet jis mane pertraukė. 

-Ir tas mūsų bendravimas vėl. Su tavimi jaučiuosi vėl kaip vaikas, su tavimi aš atsipalaidavęs, tu mane trauki nemažiau nei anksčiau. Aš pavydžiu tavęs kitiems vaikinams. Semas man pasakė, kad mato mano jausmus, aš neigiau tai. Mudu susipykome. Galiausiai aš supratau, kad aš turiu padaryti tai. Negaliu visą laiką tylėti..-Jis giliai įkvėpė ir nubraukė vandenį nuo veido. Šiuo metu velniškai lijo, bet lietus man nerūpėjo. Aš vis žiūrėjau į tas mėlynas akis. Jos tokios nuostabios.-Aš tave myliu, Mėja. -Jis pasilenkė ir mane pabučiavo taip, kad atrodė gavau malonios elektros.

Zack minkštoms lūpoms glaudžiantis prie manųjų, maniau, kad sudribsiu jo glėbyje. Mano kojos pradėjo virpėti, jis uždėjo vieną ranką ant mano liemens ir prisitraukė arčiau savęs.

Dabar man viskas tapo aišku.