Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Dalys bus keliamos, kas dvi dienas. T.y ryt nebus, poryt bus :)
/Mea/
-Kur tu buvai?-Tėvas paklausė vos man grįžusi, o man galva tiesiog plyšo. Niekada gyvenime taip gerai nesilinksminau. Keista, bet jaučiausi ir šiek tiek prablaivėjusi. Tik nežinau nuo ko. Ir nuotaikos visai nebuvo.
Po kelių sekundžių supratau, kad tėvas namie. Taip! Tas pats tėvelis kuris pateškia tau šimtinę, kad nusipirktum valgyt.. Ne tiksliau užklijuoja ant šaldytuvo, kad nereiktų tavęs matyti. Tas pats tėvas kuriam manęs paprasčiausiai niekada nereikėjo, bent šiuos 3 metus. Dabar jis stovėjo prieš mane rimta veido išraiška. Kažkas tikrai nutiko ir mano nuojauta be galo bloga.
Viena ranka atmečiau plaukau lyg niekur nieko, o kita apsikabinau savo liemenį.
-Eik nusiprausk, turime svečių.-Ramiai pasakė. Va dabar dar viena keista naujiena mane aplankė.. Aš moviau į viršų kaip koks vijurkas, nulėkiau po dušu, nusivaliau makiažą ir jį padailinau, išgėriau tabletę nuo skausmo.
O tada mintys nuslydo prie tos paslaptingos dėžutės po mano lova. Skrandis apsivertė aukštyn kojomis. Nors jų ir neturėjo. Aš palindau po lova ir ranka siekiau savo draugės. Iš pradžių į vieną kampą tada į kitą ir taip tris kartus. Nejaugi? Nesakyk, kad nutiko tai ko mažiausiai tikėjausi..
Aš greit pašokau nuo žemės ir kaip vijurkas nudundėjau į apačią, su trenksmu atidariau duris ir buvau pasiryžusi plyšauti visa gerkle. Bet mūsų svečias mane sustabdė.
Juodi plaukai, šviesios mėlynos akys, barzdelė ir ta įkyri šypsena.
-Ką tu čia veiki?-Ramiu ir šaltu balsu paklausiau. Mes nebuvome draugai, bet lyg ir buvome. Gal tą dieną aš nebūčiau pasirinkusi tokio kelio, jei jis nebūtų išvažiavęs. Su jos mirtimi visi nusisuko nuo manęs. Todėl nesuprantu ką jis čia veikia. Ko jam prireikė.
-Labas, Mėja.-Jis pasisveikino su manimi. Jie su tėvu apie kažką tyliai diskutavo. Aš atsisėdau ant sofos prieš juos. Šiuo metu man taip reikėjo hero. Vartojau jį tik 2 kartus, bet žinojau, kad jo poveikis geriausias. Nes jis padėdavo man būti stipria. O dabar jaučiausi palaužiama kaip drebulė, ji dreba nuo mažiausio vėjelio, o aš krisiu nuo bet kokio žodžio.
-Ar žinai apie ką kalbėsime?-Tėvas sunėrė rankas po krūtine. Jo veido išraiška buvo neįskaitoma kaip ir Zack. Nesupratau iš kur bet vis didesnė neapykanta augo jam. Iš ties net gi jiems abiems.
Kambaryje buvo šaltoka ir tik dabar aš tai pajutau, ant lovos krašto buvo dekis, bet abejojau ar galiu juo pasinaudoti.
-Apie tai kaip bandai paversti mane nelaiminga?-Sarkastiškai nusišypsojau. Jiedu susižvalgė.
-Apie tavo priklausomybę visoms narkotinėms medžiagoms.-Tėvas atšiauru žvilgsniu pažiūrėjo į mane. Dabar jo akyse pamačiau kruopelytę nusivylimo. Kodėl jie į visą tai žiūrėjo taip blogai.
-Aš nesu priklausoma.-Papurčiau galvą į šonus, Zack atsiduso.
-Taip, tu esi.-Jis pridūrė ir tėvas linktelėjo. Niekaip nesugebėjau suprasti jų elgesio šią akimirką.
-NE, aš nesu.-Pakėlusi balsą pasakiau.
-Mėja, tu pati nesupranti ką tu darai..-Tėvas atsiduso..-Juk visos tos medžiagos tave naikina. Iš mano sprendimo tu esi visiškai nuo jų priklausoma..-Jis norėjo tęsti pamokslus, bet aš dėjau į kojas. Šokau nuo sofos ir pasileidau bėgti į viršų prie vaistinėlės, jie nežino , kad net kelios tabletės nuskaus-minamųjų gali veikti kaip geriausi narkotikai. Aš patyrusi, aš žinau tai. Tokie kaip jie negali manęs sustabdyti.
-Mėja, palauk!-Zack šūkavo, bet aš prieš pat jo nosį užtrenkiau duris tik nespėjau jų užrakinti, jis laikė iš vienos pusės, o aš iš kitos. Ir jis buvo žymiai stipresnis, todėl aš tiesiog neišlaikiau ir tėškiausi ant užpakalio ir po ilgo laiko vėl pajutau skausmą. Zack į bėgo į kambarį ir dar papildomai parvertė mane taip, kad net nesprukčiau.. Nors aš net nespėjau sureaguoti..
-Ką tu čia darai?-Aš paklausiau ir vėl po ilgo laiko išgirdau liūdną balsą. O ne. Nenenene. Tik ne ta liūdnoji mano versija.
-Tėti!-Pažvelgiau į jį stovintį virš Zack. Jie ir vėl linktelėjo vienas kitam. O aš nesupratau kas dedasi. Didžiulis ilgai kauptas debesis ketino uždengti mane 'liūdesio' lašais.
-Mėja, apsispręsk. Meti arba tau teks važiuoti į reabilitacijos kliniką.-Jis pasakė liūdnu ir tokiu nusivylimo kupino balsu, kad mano ausys krypo nuo jo. Atrodo kažkas odą apipylė rūgštimi, o man pačiai sušėrė kažkokių nuodų. Kas sekundė jaučiausi vis prasčiau..
-Paleiskit..-Silpnu balsu lemenaau.-Paleiskit..-Dar silpniau pasakiau. Bet jiems nerūpėjo, o man vis labiau skaudėjo. Atrodo bomba pradėjo spengti galvoje. Varčiausi iš vieno šono į kitą, tiksliau varčiausi po Zack ir stengiausi beviltiškai ištrūkti.
-Mea, tu nepalieki mums kitos išeities..-Tėvas ir toliau kažką tokio kalbėjo. Jis atrodė kaip koks kunigas. O turbūt jautėsi kaip riteris. Nė velnio.
-Paleisk..-Pasimuisčiau, bet nemačiau Zack akyse jokių jausmų. Jie nežiūrėjo į mane ir taip kaip jaučiausi jie žiūrėjo į tai kas atrodė jiems gerai.-Paleisk mane! PAleisk! Paleisk pasakiau!-Pradėjau rėkti.-Tu palikai mane. Jūs abu mane palikote. Jums aš nerūpėjau.. Jums aš nerūpėjau.. Ko jūs iš manęs dabar norit!? Ko jūs norit po galais?!- Rėkiau visu balsu ant jų. Kaip kokia skerdžiama kiaulė, o jie nieko nesakė.
Galiausiai Zack paglostė man plaukus, o mano akimis pradėjo bėgti ašarų upeliai.
-Nusiramink, Mėja. Aš paliksiu tave ramybėje. Gali būti rami..-Ir toliau glostė man plaukus.
AŠ nutilau ir žiūrėjau į jų veidus, jie buvo blankūs, bet savi. Blogiausia, kad vėl pasijaučiau gyva, o šito jausmo nekenčiau labiausiai iš visų.
Kelias minutes tylėjome visi ir tėtis, ir Zack, net gi aš. Kenčiau nemalonius jausmus, sukandusi dantis.
-Man skauda.. Man labai skaudą..-Aš tyliai pasakiau. Tėvas atsiduso ir pasilenkė, nusišypsojo man.
-Viskas praeis, Mėja. Tik pažadėk, kad mesi ir paleisim tave.-Neturėdama kitos išeities aš linktelėjau. Buvau per silpna atmesti jų pasiūlymą.
-Mesiu.-Tyliai pridėjau. Zack atsistojo ir pakėlė mane nuo žemės, bet aš vos nesuklupau, todėl jis sulaikė mano šoną ir nuvedė į kambarį, o tada išėjo. Išgirdau tik kaip spragtelėja užraktas. Apsidairiusi dar supratau, kad langai užkalti, kad nepabėgčiau, o dauguma daiktų kambaryje dingę. Patekau į savo pačios kalėjimą.
Užmerkusi akis meldžiau, kad visa tai baigusi.
Viduje jaučiau kažką tamsaus, bet bijojau su ta tamsa susidurti.
Aš buvau savo karalystėje, princesė su nukritusia karūna ir visiškai viena. Jie ir vėl mane paliko.
