Never give up ✔

65 - ..bejėgis.

Kadangi mano rūbai mistiškai susipurvino, Aleksė man paskolino savo batelius, džinsus, palaidinę ir švarkelį. Atrodžiau visai neblogai ir nbuvau neblogos nuotaikos. Viskas būtų  buvę gerai, jei Aleksė pastoviai nesidomėtų, kaip jaučiuosi. Semas taip pat aplink mane šokinėjo, lyg mano gyvenime būtų įvykusi kokia nors tragedija. Tai net ėmė erzinti. Visa tai baigėsi, kai šviesiaplaukis mane paleido prie Zack įmonės. Padėkojusi išlipau iš mašinos, o tada  nužvelgusi savo aprangą patraukiau į vidų.
Šį kartą ne Derekas prisigretino į lifte, tačiau aš.
-Labas, Mėja.-Jis nusišypsojo. Iš pradžių net neketinau su juo sveikintis.
-Labas.-Tik po kurio laiko atsakiau.
-Kur Zack? Tu, kaip sekretorė turėtum žinoti..
-O jo nėra?-Nustebau. Derekas nusijuokė ir sustabdęs liftą išlipo nieko nepasakęs. Aš pasijungiau savo suskaldytą telefoną, kuriame radau maždaug penkiolika praleistų skambučių nuo juodaplaukio. Nors to nenorėdama surinkau jo numerį. Jis neatsiliepė, o operatorė pranešė, kad jo mobilusis išjungtas arba ne ryšio zonoje. Surinkau kitą numerį.
Tikiuosi jis nieko sau nepasidarė. Ne, juk jis negalėtų. O gal tas sapnas įspėjo apie tai?
-Sveika, kas nors nutiko?
-Man ne, tačiau dėl Zack nesu tikra.-Liftas sustojo ir aš iš jo išlipusi patraukiau link juodaplaukio kabineto. Jo čia nebuvo.
-Kas jam nutiko?-Semas ėmė panikuoti.
-Nežinau.-Akimis peržvelgiau jo dienotvarkę, o tada sutvarkytą stalą. Nebuvo nieko prie ko galėčiau prisikabinti.-Čia ir esmė. Jis dingo.
-Bandei jam skambinti?-Paklausė jis.
-Žinoma.
-O grįžai į namus?
-Ne, tačiau nuvažiuosiu ten.
-Gerai, aš pabandysiu jo paieškoti vietose, kurias jis mėgsta.-Semas įspėjo ir po savo žodžių pabaigė pokalbį.
Aš dar kartą apsidairiau kabinete ir prieš išeidama suraizgiau lapelį, kad jis šiandien nedirba, o tada užrakinau jo kabinetą ir išėjau iš ten.
Nemeluosiu sakydama, kad sulaukiau keistų žvilgsnių.
-O Mėja,-Derekas sustabdė mane jau stovinčią lauke, kai bandžiau pasigauti taksi.
Man reikia teisių..
-Ko tu dar nori?!-Užrėkiau ant jo.
Aš velniškai nervinga. Aš turėčiau pykti ant to šikniaus, tačiau dabar man tenka jo ieškoti. Ką gi pykti teks vėliau.
-Nešauk ant manęs.-Juodaplaukis susikišo rankas į kišenes.-Reikia pagalbos?
-Lyg tu galėtum ją suteikti.-Pavarčiau akis.
-Na, aš turiu mašiną ir galiu tave nuvežti. -Trūktelėjo pečiais. Kadangi vairuotojai, kaip susitarę nestojo, man neliko nieko kito, kaip priimti jo pagalbą.
-Gerai. Žinai, kur Zack namai?-Jis linktelėjo.- Tokiu atveju vežk mane ten.

Susinervinusi nusileidau žemyn. Derekas stovėjo tarpduryje.
-Maniau jau išvažiavai?-Nuėjau į virtuvę ir prisipyliau stiklinę vandens. Jis atsekė man iš paskos.
-Man patinka būti įkyriu.-Trūktelėjo pečiais. Aš išgėriau vandenį ir padėjau stiklinę atgal.
-Matau.-Suburbėjau.
-Ką darysi dabar?-Pasidomėjo.
-Sužinosiu, kas jį matė paskutinis.
-Spėju aš netoli galo.-Jis vėl trūktelėjo pečiais ir susikišo rankas į kišenes. Aš prisimerkiau.
-Kaip suprasti?-Paklausiau jo.
-Na, mačiau jį vakar bare. Jis gėrė. Apie dvyliktą išėjo. Lauke yra kameros, galbūt jos ką nors pasakys.-Jis trūktelėjo pečiais.
-Ko tu man iš karto nesakei?!-Surėkiau ant jo. Derekas net krūptelėjo.
-Ei, nerėk ant manęs. Jei taip nori, tai einam nuvešiu.-Jis apsisuko, o aš sukandusi dantis nusekiau jį iki mašinos. Turbūt nesu sutikusi žmogaus, kuris nervintų mane labiau nei jis.
-Taigi, jūs su Zack kartu?-Vairuodamas paklausė.
-Ar tai tavo reikalas? Nenoriu kurstyti jūsų paskalų.-Pavarčiau akis.
-Aš netikiu paskalomis. Aš gurmanas.-Jis nusišypsojo.
-Gurmanas? Prie ko tai?-Jaučiausi pasimetusi. Turbūt tik dabar suvokiau, kad jis greičiausiai yra pamišėlis.
-Aš nesu maisto gurmanas.-Jis paslaptingai nusišypsojo.-Aš žmonių gurmanas.
-Ar tu bent žinai ką reiškia šitas žodis?-Susiraukiau jis sustabdė mašiną.
-Geriau nei įsivaizduoji.-Nusišypsojo. Pavarčiusi akis išlipau iš mašinos. Gurmanas matai atsirado...
-Žinai, man patinka įsikišti į žmonių gyvenimus ir juos sujaukti.-Jis nusišypsojo. Sutrikusi atsisukau į jį.
-Kas su tavimi blogai?-Derekas atsirėmė į prabangią savo mašiną ir išplėtė šypseną nuo ausies iki ausies.
-Su manimi nieko.-Mirktelėjo.-Eik į vidų.-Susiraukusi nusisukau nuo jo. Jau buvau bežengianti į klubą, kai mano telefonas suskambo. Virpančiais pirštais susiradau jį tašėje.
-Yra žinių?-Iš karto ėjau prie reikalo. Derekas tuo metu įdėmiai stebėjo kiekvieną mano judesį. Jis kažkoks įtartinas.
-Taip. Zack rado. Jis ligoninėje.-Semo balsas buvo pridusęs, jis akivaizdžiai greitai eina arba bėga.
-Kas jam nutiko?-Supanikavau.
- Jį sužeistą rado gatvėje. Kažkas bandė jį apiplėšti, bet jis matomai gynėsi. Kiek žinau jį padūrė. Po kol kas nieko aiškaus nežinau. Jį apklausia policija ir  jie man nieko nesako.-Vos antrą kartą nepamečiau telefono.  Žvilgtelėjau į Dereką.
-Gerai, greitai atvažiuosiu.-Įkišau telefoną į tašę.
-Nuvešiu.-Derekas pasitraukė nuo durelių.
-Gerai. O kaip tu viską girdėjai?-Paklausiau jo.
-Nes jis garsiai šnekėjo, o tu buvai šalia manęs.-Įlipau į mašiną ir prisisegiau saugos diržą. 
-Hm.-Tyliai sumurmėjau. Jaučiu, kaip mano rankos dreba, tačiau aš vis dar rami. Viduje aš vis dar rami. Pati nesuprantu, kas su manimi blogai. Ar neturėčiau eiti iš proto?
-Bijai?-Derekas paklausė.
-Ko?-Atsisukau į jį.
-Prarast jį?-Vos įmatomai šyptelėjo.
-Taip.-Nedvejodama atsakiau ir išlipau iš mašinos. Šį kartą jis nuvažiavo ir aš tuo įsitikinusi patraukiau į vidų.  Kadangi Semas atsiuntė man visus reikiamus duomenis žinute, man nereikėjo eiti ir klausinėti seselių. Iš karto patraukiau į Zack palatą vildamasi, kad jam viskas gerai. Kuo labiau artėjau tuo garsiau girdėjosi balsai.
-Jums negalima keltis.-Burbėjo seselė.
-Zack, paklausyk jos.-Semas taip pat burbuliavo. Galbūt turėčiau ten neiti? Jei jie sako, kad jis nesikeltų, reiškia jam viskas gerai. Lėtai palenkiau durų rankeną ir stumtelėjau duris į priekį. Zack sėdėjo ant lovos, viena jo koja buvo iškišta iš po antklodės ir jis akivaizdžiai neklausė seselės. Juodaplaukis buvo be marškinių, todėl iš karto atkreipiau dėmesį į didžiulį bintą ant jo pilvo. Jo viena ranka buvo įtvare, o ant jo kūno buvau daug mėlynių. Juodaplaukio lūpa buvo prakirsta, o viena akis šiek tiek mėlynesnė už kita. Graudus vaizdas.
-Mėja?-Zack lėtai ištarė ir vėl pabandė atsikelti, tačiau netrukus jis stipriai sukando dantis nuo skausmo ir grįžo į savo vietą.
-Kiek aš jums galiu kartoti? Nesikelkite... Jums gali neatlaikyti siūlės. Ar jūs numirti norite?-Seselė burbėjo.
-Man reikia.-Zack lėtai pasakė.
-Ne, tau nereikia. Guli lovoj.-Zack susiraukė, tačiau sunkiai grįžo į savo vietą. Net nemaniau, kad jis man paklus. Seselė pasiėmė švirkštą ir kažką suleido jam į ranką.
-Maždaug už dešimties minučių jis užmigs.-Įspėjo ji.
-Paliksiu jus vienus.-Semas nusekė seselę. Zack palaukė, kol jie išėjo.
-Tu viską ne taip supratai. Leisk man pasiaiškinti.
-Gerai bandyk laimę.-Pasidėjau kėdę arčiau jo lovos ir atsisėdau ant jos.
-Visų pirmą, tai, kad ir ką Selina tau pasakė tai yra melas. Ji vakar pasirodė pas mane bandydama įrodyti, kad vieną vakarą, kai buvau išgėręs, tarp mūsų kažkas įvyko, tačiau aš puikiai pamenu tą vakarą. Ji tiesiog bandė blefuoti. Tu turėtum mažiau tikėti jos gandais..O antra, aš net nežinojau, kad ji pasirodys.-Jis nusižiovavo.
-Tada kodėl manęs nepažadinai?
-Nes tu atrodei labai miela, kai miegi. Be to, vakar tau nebūtų buvę ką veikti. Jei nematei,  ant šaldytuvo buvo raštelis.-Taip ir norėjosi su ranka trenkti sau į kaktą.
-O kodėl neatsiliepei?
-Nes buvau išjungęs garsą ir nemačiau skambučio.. Prieš tai man buvo svarbus susirinkimas ir Selina per jį ėmė man skambinėti, tad man teko jį išjungti.-Jis vėl nusižiovavo.
-Kaip galiu būti tikra, kad tu man nemeluoji?-Pasidėjau alkūnes ant kelių.
-Jei bent kažkiek manimi pasitiki, patikėk manimi. Selina, manęs nedomina.-Zack atsiduso.
Kurį laiką nieko jam neatsakiau.

-Kas tave sumušė?-Neiškentusi paklausiau.  

-Keli vaikinukai. Nusprendė mane apiplėšti.-Jis trūktelėjo pečiais, lyg tai būtų nieko tokio. Žinoma, 'nieko tokio', nors jis galėjo mirti.
-Uhh. Ir tau visa tai atrodo normalu?
-Visko pasitaiko.-Jis atsainiai gūžtelėjo pečiais.-Taigi ar dabar tarp mūsų viskas gerai?
-Taip.-Nenorėjau daugiau su juo ginčytis. Šį kartą patikėsiu juo. Verčiau jis manęs nenuviltų.
-Aš tikrai vertinu tavo pasitikėjimą.-Jis ištiesė savo ranką.-Eikš.
Lėtai atsistojau ir priėjau prie jo. Zack  apvyniojo sveikąja savo ranką aplink mano liemenį ir priglaudė mane prie savo krūtinės. Nors man patiko glaustytis prie jo, šį kartą turėjau pasitraukti, nenorėjau užgauti žaizdos ant jo pilvo ir sutvarstytos rankos.-Myliu tave.-Tyliai pasakė ir aš sustingau. Nustojau muistytis ir kakta atsirėmiau į jo krūtinę. Atrodo, visi vakar pražuvę jausmai grįžo ir mano akys prisipildė ašarų.
Išprotėčiau, jei netekčiau dar ir jo.
Nežinau verkiu iš laimės ar dėl tos minties, kad galėjau netekti jo.
Zack paplekšnojo man per nugarą.
-Atleisk, aš labai noriu miego..-Tyliai pasakė jis ir iš tiesų po kelių minučių užmigo. Atrodė, toks bejėgis..

Žodžiu, dalį žadėjau įkelti arba vakar ,arba šiandien. Vakar neįmečiau, nes sulaukiau svečių :))