¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Tai vat, vis dėl to sumąsčiau kaip parašyti dalį. Perdaviau ją žmogui, kuriuo pasitikiu, kai parašiau, ir daviau wtp duomenis. Tačiau ar kitą kartą pavyks nežinau. Aišku skubos tvarka, taigi trumpa
-Mėja..-Tėtis papurtė mane suėmęs už pečių. Pravėriau sulipusias akis ir tingiai apsidairiau kambaryje, o tada apsisukau ant kito šono. Jis dar kelias minutes bandė mane pažadinti, tačiau man pradėjus burbėti išėjo iš kambario. Deja, jis per daug prabudino mane. Pasitryniau akis ir lėtai išlipau iš lovos. Pirmiausia nusileidau į apačią ten, kur turėjo būti jis. Neklydau jį pamačiusi prie stalo, virtuvėje. -Tėti,-bakstelėjau į šoną.. Tėvas lėtai atsigręžė į mane, perkreiptu veidu. Jo antakiai buvo suraukti labiau nei įprastai, o lūpos kietai sučiauptos į tiesią liniją ir jis buvo paraudęs iš pykčio. -Gal nori papasakoti kas nutiko? Ką padarei?-Paklausė. Žingsniu pasitraukiau nuo jo ir stebėjau jį nenutuokdama apie ką jis. Atkreipiau dėmesį, kad jo rankoje telefonas, kurį jis gniaužia per daug stipriai. Gerai, kas čia vyksta? -Aš nesuprantu apie ką tu..-Buvau šokiruota. Tėvas atsirėmė į stalą ir pradėjo sarkastiškai juoktis. -Prisimink savo pažadą, tu žadėjai man nustoti!-Surėkė. Iš pradžių net nenutuokiau apie ką eina kalba. -Ohh..-Aleksės darbas. Ji turbūt nusiuntė tą video tėčiui, kuriame aš vartojau. -Keliausi į reabilitacijos kliniką.-Lyg ir nurimęs pasakė. -Ne! Tai buvo seniai!! IR vienintelis kartas!-Surėkiau. Tėvo akys atrodė pagiežingos, dėl ko man darėsi baisu. -Nustok. NETIKIU. Tu man pažadėjai, aš tavimi pasitikėjau. Viskas baigta. Ne perkalbėsi manęs!-Rėkavo tai nuleisdamas balsą, tai pakeldamas. -Tėti...Pasitikėk manimi. Aš prisiekiu.-Numykiau ir bandžiau paimti jo rankas į savo, bet jis jas grubiai ištraukė, o tai sukėlė manyje ašarų pliūpsnį. -Dieve, nustok kalbėti. Eik krautis daiktus.-Susiėmė už galvos. -Kas tau pasakė tai? -Tavo draugas atsiuntė video.-Kodėl jis pasakė draugas? Nors, Aleksė galėjo prisistatyti draugu. -Ir tu pasitiki kažkokiu draugu labiau nei savo dukra?-Jis atsuko man nugarą, lyg nenorėdamas matyti mano veido. -Video įrašas viską pasako!-Surėkė ir jo nugara įsitempė. Suspaudžiau rankas į kumščius. -Na, bet tėti.. Aš juk sakiau, kad tai buvo seniai.. Ir tik vieną kartą. Aš gailėjausi!-Sumurmėjau ir nubraukiau ašaras nuo skruostų. -Eik krautis daiktus!-Surėkė, lyg būtų visai apkurtęs arba mano žodžiai būtų atsimušę į sieną. -Neisiu. Aš ne mažas vaikas!-Supratau, kad aiškintis jam beviltiška. Vis dar negaliu patikėti jo požiūriu į mane. Ar jis visiškai nepasitiki manimi? -Tada elkis kaip suaugusi!-Atrėžė ir aš sustingau.-Viską ir pradėjai tu.-Daugiau nebegalėjau savęs sulaikyti. -Aš? Tu kaltini tik mane?! O tu man pasakyk, kur tu buvai, kai man tavęs reikėjo? Viskas ką aš mačiau rašteliai ant šaldytuvo. Man reikėjo tėvo, ne popieriaus! Man irgi buvo sunku...-Tėtis su kumščiu trenkė per stalą. -Tu jos beveik nepažinojai!-Surėkė ir aš likau be žado. -Nekenčiu tavęs...-Pasakiau tyliai ir leidau sau verkti. Jis suvokė ką pasakė ir pabandė pagriebti mano ranką, bet aš ją ištraukiau. Nebenorėjau daugiau būti šiuose namuose. Išeisiu, kad ir į gatvę. -Mėja..-Pasakė ir jo balsas užstrigo. Jis pradėjo mikčioti. Tėtis parklupo. Vieną ranką prisidėjo prie širdies ir smarkiai susiraukė.-Skauda..-Beveik mikčiodamas pasakė ir ranka bandė pagriebti stalo kampą, bet jam neužteko jėgų. Netrukus jis pilnai nuvirto ant šaltų virtuvės grindų. Puoliau į paniką. Purtydama jį už baltos maikės kraštų virpančiais pirštais kviečiau greitąją. Niekaip nesugebėjau susitvardyti ir prašiau jo atleidimo, nors jis negirdėjo. Verkiau dar garsiau. Norėjau rėkti, bet nesugebėjau. Lyg gerklėje būtų kažkas įstrigę, ir turėčiau tai pašalinti. Visą laiką praverkiau. Kai baltai raudoni žmonės atvažiavo, nesugebėjau jiems nieko paaiškinti. Jie įsivežė jį, o aš likau kartu. Visą laiką iki ligoninės laikiau tėčio ranką. Negaliu prarasti jo. Neištverčiau netekusi jo. Galiausiai gydytojai atėmė jį. Maldavau jų išgelbėti jį. Jie siūlė man raminamųjų. Susitvardžiau. Vis dar su baltais, šilkiniais naktiniais sėdėjau laukiamajame. Bėgdama pagriebiau šlepetes, todėl bent jau galėjau džiaugtis, kad kojos nešąla. Priešingai nei širdis. Nei vienas iš tų žmonių nesiteikė pasakyti man nieko. Galiausiai jie išvarė mane iš ten. Sakė, kad eičiau namo. Sakė, kad jie man praneš. Žinau, kad melavo. Visi meluoja. Grįžusi namo vis dar laikiausi ramiai. Per daug ramiai. Jaučiausi tokia tuščia. Išsunkta. Grįžusi namo patraukiau į tėvo kambarį. Apieškojau kiekvieną kambario kampą. Kambarys atrodė, kaip po karo. Nieko nelaukusi nesustojau ties tuo. Įėjusi į jo kabinetą tęsiau paiešką. Purčiau kiekvieną aplankalą, bandžiau patekti net į kompiuterį, tačiau tai ko ieškojau radau stalčiuje. Deja, tai ko ieškojau radau stalčiuje. Mano didžiausia baimė pasitvirtino. Tėtis turėjo bėdų su širdimi ir vožtuvu, kuris per daug greitai kalkėjo ir tai man patvirtino gydytojo diagnozė, aiškiai surašyta ligos istorijoje. Aš žinojau, kad kažkas nebuvo gerai, nes ji gėrė vaistus, bet jie slėpė, kad tokie nuvirtimai neišvengiami ir jie gali pražudyti jį. Nusivyliau. Esu tikra, kad Zack nuo manęs tai slėpė. Net neabejoju tuo. Jis turėjo tai žinoti. Jie greičiausiai manė, kad jei nežinosiu man bus geriau, tačiau kai tavo tėvas tavo akyse tiesiog nukrenta tu nesijauti gerai. Mano širdis sušiktai sustojo tą akimirką. Blogiausia, kad aš vis dar galiu netekti jo. Visa tai gali pasibaigti tragedija ir visi nuo manęs tai slėpė. Drėbiau tą kvailą popierių į sieną ir susiėmiau už galvos. Aš tik nesuprantu kodėl... Ką aš tokio padariau? Neleidau sau verkti. Paskutinę minutę prieš akimirką, kai maniau palūšiu, atsikėliau nuo kėdės ir išėjau iš namų. Aš nenoriu grįžti į bedugnę... Viena mano pusė maldavo manęs leisti sau verkti, tačiau kita nunešė mane į parduotuvę. Nieko nelaukusi pasileidau į alkoholio skyrių.
