Never give up ✔

44 -..jei galėčiau

Įkėliau dalį anksčiau, nes kodėl gi ne  :)) Laikas jus palepint :')

Eilinį kartą ligoninėje ilgai neužsibuvome. Seselės išvarė mus. Zack grįžo kartu su manimi. Aš neprieštaravau, o jis nieko ir nesakė, net nebandė manęs kalbinti. Viena mano dalis nekentė tylos iš jo, kita norėjo, kad jis mane apsikabintų ir priverstų jam atleisti. Man reikėjo jo, bet jis turėjo suprasti, kad negalėjo to slėpti.

Vos grįžus į vienišus mano namus net nediskutavome apie jo pasilikimą čia, tačiau nujaučiau, kad jis liks ir dėl to jaučiausi ramiau. Iš karto nulėkiau į savo kambarį ir susirangiau lovoje. Jaučiuosi tokia vieniša šiame kvailame kambaryje. Jis dar labiau primena man tuos laikus. Po lova susiradau jos dienoraštį, kurį tiek laiko saugojau ir pradėjau skaitinėti jį. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau verkiau. Sustojau ties galu, kai man buvo maždaug penkeri. Skaičiau apie paskutines mūsų dienas kartu.. Apie tai, kaip ji bijojo mane arba tėtį nuskriausti ir verkiau dar labiau. Leidau sau išlieti skausmą, bet to neužteko man norėjo rėkti. Pradėjau dar labiau pyktį ant pasaulio. Pradėjau nekęsti šio kambario. Nekenčiau jo visa esybe. Atsistojusi suvokiau, kad mane nervina šie daiktai. Pradėjau plėšti nuotraukas nuo sienų ir mėtyti jas į šonus. Norėjau kažką nuskriausti, sudraskyti. To neužteko. Ėmiau kraustyti stalčius, mėtyti rūbus. . Vis savęs klausiau už ką. Galiausiai praktiškai nusiaubusi kambarį susmukau prie lovos ant grindų ir tyliai verkiau.

-Mėja..-Zack įžengė į kambarį po laiko. Jis tyliai atsiduso, o tada atsiklaupė prie manęs. Per ašaras beveik nemačiau jo veido.

-Nekenčiu šio kambario. Nekenčiu...-Tyliai pasakiau pilnu pagiežos balsu. Juodaplaukis atsargiai pakėlė mane nuo žemės, o aš leidau sau prisiglausti prie kietos jo krūtinės ir pasijaučiau ramesnė. Jis nunešė mane į svetainę, kur buvo pasiklojęs lovą sau. Greičiausiai tėtis jam pasakė, kur patalynė, nes jis pats nebūtų radęs. Jie buvo pasiruošę tam.. Idiotai.. Kodėl niekas nesakė man?!

-Šiandien miegok čia.. Aš grįšiu pas tėvus..-Pasakė.-Nenoriu tau trukdyti..-Kiek abejodamas pasakė. Aš sustingau. Nenorėjau, kad jis išeitų.

-Neik.-Rankomis apsivijau jo liemenį ir galvą paslėpiau įlinkyje. Mano staigus apsikabinimas jį sutrikdė, todėl Zack parkrito ant sofos kartu su manimi. Daugiau neišlaikiau. Pradėjau verkti vėl. Jis įvėlė savo pirštus man į plaukus ir juos glostė, bandydamas mane paguosti.

-Prašau tik tu nepalik manęs.. IR nemeluok. Daugiau man nemeluok.-Lėtai pasakiau, jis tvirčiau rankomis apsivijo mane.

-Gerai. Pažadu.-Atsiduso ir aš šiek tiek nurimau. Nustojau verkti, padėjau galvą ant jo krūtinės. Pati nepajutau, kaip užmigau.

Pabudusi suvokiau, kad mano galva ant Zack kelių, aš visa išsitiesusi jo sofoje, o jis vargšelis miega užvertęs galvą, ant sofos atlošo. Greitai atsikėliau ir atsistojusi švelniai jį papurčiau, jis net nekrustelėjo. Per daug nenorėjau jo žadinti, todėl pirmiausia atsargiai nuėmiau sofos atlošą (pusę), ją praplatindama, tada Zack nuvarčiau ant pagalvės ir ištraukiau paklodę iš po jo kūno ir tik tada įkėliau jo kojas į lovą ir nuėmiau likusį atlošą. Šiek tiek suabejojau, bet per daug nenorėjau grįžti į vienišą ir apverstą savo kambarį, todėl leidau sau atsigulti šalai jo, lyg pajutęs mano kūną šilumą, juodaplaukis ranka apsikabino mano liemenį ir man pasidarė žymiai jaukiau ir šilčiau. Prigludau dar arčiau jo ir galutinai nurimau.

Ryte pasidarė per daug karšta, todėl aš pabudau per daug anksti. Zack vis dar miegojo ant nugaros, lygiai taip kaip jį užmigdžiau. Pažvelgusi į jo veidą, supratau, kas jo blakstienos labai ilgos, o lūpos putlios ir jis atrodo toks ramus, jei ne lėtai pakylanti krūtinė, pamanyčiau, kad jis nekvėpuoja. Atsidusau ir vieną koją perkėlusi per juodaplaukį ir kita pasirėmusi į pagalvę, išlipau iš sofos. Lengviau atsipūčiau pamačiusi, kad vaikino akys vis dar suglaustos. Tyliai nulėkiau į viršų ir prasibrovusi, per nusiaubtą kambarį patraukiau į dušą. Nusimaudžiusi susiradau rūbus ir persirengusi patraukiau į virtuvę. Kai baigiau Zack buvo spėjęs ne tik pakloti lovą ir viską sutvarkyti, bet ir persirengti ( spėju turėjo rūbų mašinoje). Numanau, kad jis nemiegojo arba jis labai greitas.

Vos man nusileidus jis įsigrūdo telefoną į kišenę ir atsistojo.

-Važiuojam pavalgyti, o tada į ligoninę..-Pasakė. Aš linktelėjau. Tarp mūsų vis dar vyravo nemaloni tyla, tačiau vis tiek džiaugiausi jo buvimu čia, su manimi.

Kelionėje pratylėjome, sustojome jaukioje kavinėje, o tada įsitaisėm prie stalo, kuris buvo prie lango.

-Aš tiesiog norėčiau sriubos..-Tyliai pasakiau atėjus padavėjai, ji atsisuko į Zack laukdama jo užsakymo.

-Aš nenoriu nieko.-Tarstelėjo jis  ir mergina nuėjo. Juodaplaukis iš karto nusuko savo žvilgsnį.

-Kaip suprasti? Tu turi ką nors valgyti.-Susiraukiau. Jis atsiduso, pažvelgė į mane ir ranka perbraukė per plaukus.

-Nenoriu.

-Aš irgi nenoriu, bet pavalgysiu.

-Tau reikia, o man ne.

-Kaip suprasti?-Pradėjau pykti ant jo.

-Tiesiog valgyk ir nesiginčyk.-Šaltai pasakė ir aš paklusau jam, tačiau tik šį kartą. Esu per daug pavargusi, tokiems niekams.

Visą laiką man valgant jis stebėjo mane ir man tikrai nebuvo jauku, tačiau nesustojau valgyti.

Baigę valgyti nuvažiavom į ligoninę, kur eilinį kartą mums nieko nesakė, tačiau žinojom, kad už kelių valandų prasidės operacija, kuri įtakos, kaip tekės mano gyvenimas toliau.

-Kokia šiandien diena?-Zack paklausė.

-Nežinau.-Trūktelėjau pečiais, jis tyliai kažką suburbėjo.

-Pamiršom apie tavo mokyklą.-Pasakė ir žiojosi tęsti savo mintį, tačiau jį sutrukdė skambutis. Jis atsistojo ir paėjęs kiek toliau atsiliepė. Pirštose sugniaužau savo palaidinės kraštus. Zack kažką kalbėjo vis žvilgčiodamas į mane. Jo lūpos judėjo pakankamai lėtai, tačiau nesupratau ką jis sako. Jis vaikščiojo pirmyn atgal ir atrodo pradėjo nervintis. Po dar kelių minučių jis grįžo ir atsisėdo šalia manęs.

-Turėsiu važiuoti. Skubus susirinkimas.-Atsargiai pasakė, lyg laukdamas mano reakcijos, tačiau aš likau neutraliu veidu. Jis padėjo delną ant mano šlaunies ir ją spūstelėjo, lyg pažadindamas mane.

-Važiuok.-Pasakiau, nors to nenorėjau. Jis prisimerkė.-Man viskas gerai. Važiuok.-Vėl pridūriau kuo įtikimiau.

-Aš tikrai likčiau čia jei galėčiau. Atleisk. Būtinai atvažiuosiu vakare, jeigu spėsiu.-Tarstelėjo ir žvilgtelėjo į laikrodį ant rankos.

-Gerai, sėkmės.-Jis atsisveikino ir skubėdamas išėjo, o aš pasijutau dar vienišesnė nei buvau.