Never give up ✔

43 - Turėjai man tai pasakyti.

Pabudau padėjusi galvą ant nepatogaus suoliuko. Neiškart susivokiau kur esu ir ką čia veikiu, tačiau pamačiusi didelius kryžius, arba antkapius susivokiau, kad esu kapinėse. Gulėjau ant suoliuko, apsikabinusi tuščią butelį. Man burna buvo velniškai išsausėjusi ir man prasidėjo sloga, nepaisant to mano širdis daužėsi vos pagalvojus apie tėtį.

Pirmiausia ką padariau, tai nulėkiau namo. Išsimaudžiau po dušu, o tada išgėriau vaistų nuo galvos skausmo ir nulėkiau į ligoninę. Čia ir vėl nežinia, sėdėjau prie palatos ir net nežinojau kas vyksta. Tai vertė mane jaustis mažu vaiku. Po kelių minučių koridoriuje pasigirdo tylus žingsniai. Aš pasukau galvą į tą pusę, o tada pravėriau burną suvokusi, kad Zack eina link manęs.

Kis laikė nuleidęs galvą ir tik dabar pastebėjau, kad jo plaukų galiukai žalsvi. Jis vilkėjo juodą laisvą megztinį ir juodus ganėtinai aptemptus džinsus. Netrukus ant kėdės pastebėjau pakabintą juodą odinę striukę. Nesuprantu kaip nepastebėjau anksčiau. Turiu atkreipti dėmesį, kad mūsų akys susitiko sekundei, bet jis jas nusuko ir rankoje tvirčiau suspaudė kavos puodelį.

Dar po kelių minučių susipratau, kad nieko nepamenu iš vakar. Pamenu kaip greitai užsiverčiau pirmąjį butelį ir ėjau pirkti kito, ties čia mano prisiminimai nublanksta. Ir aš neturiu telefono.. Jo nebuvo kai pabudau kapinėse, namie taip pat. Nejau aš jam kažką pasakiau?

Zack pagaliau krestėlėjo ant kėdės, toliau nuo manęs, ir grukštelėjo kavos, tuo pačiu ignoruodamas mano egzistavimą.

-Kaip sužinojai?-Paklausiau, kalbėdama apie tėtį. Jis net neatsisuko į mane. Greičiausiai kažką padariau.

-Paskambinai ir pati pasakei.-Tyliai atsidusau.

-Aš kažką padariau?-Paklausiau.

-Ne.-Šaltai atsakė.

-Kodėl tada sėdi taip toli nuo manęs, praktiškai nežiūri į mane ir kalbi taip šaltai?-Greitai išbėriau žodžius. Jis atsisuko į mane. Susiraukė, tada lėtai atsistojęs priėjo ir atsisėdo šalia.

-Laiminga?-Vėl šaltai paklausė. Dieve, kodėl nieko nepamenu?

-Ką aš padariau?-Nepasidaviau, jis irgi neatlyžo. Tiesiog gurkšnojo kavą. Kodėl visi pastaruoju metu tokie keisti ir vis pyksta ant manęs?

-Nieko.-Atsakė, nors balsas buvo suirzęs.

Mūsų pokalbis nutrūko gydytojui priėjus šalia. Aš iš karto atsistojau jausdama, kaip rankos vėl ima virpėti, o širdis daužosi taip greitai, kad netrukus išlėks iš krūtinės.

-Laba diena. Jūs pono Niall Horan dukra?-Paklausė gydytojas ir aš pradėjau greitai linkčioti. Jis tyliai atsiduso ir rankose pavartė baltą papkę.-Jūs tėvui jau buvo atlikta širdies persodinimo operacija, todėl negalime jos atlikti, tačiau būtinas vožtumo keitimas. Operacija sudėtinga, mes vis dar nesame tikri dėl jo gyvybės. Ponas buvo pasirašęs sutikimą dėl operacijos , jei nutiktų, kas nors panašaus. Todėl mes operuosime.-Tarė ir aš linktelėjau. Vis dar negalėjau patikėti, kad tai vyksta. Vos vyriškiui dingus atsisukau į Zack. Puikiai, žinojau, kur ketinu eiti. Man nebesvarbu kas nutiko vakar. Dabar svarbiausias tėtis, bet prieš tai turiu padaryti vieną dalyką.

-Kur tu eini?-Paklausė ir nuo akių nubraukė plaukus. Dabar jis jau kreipia dėmesį į mane.

-Ne tavo reikalas.-Šaltai atsakiau. Atrodo, jis nugalėjo savo principus.

-Mėja.-Bandė pagauti mano ranką.

-Neliesk manęs, melagi. Tiek laiko nuo manęs slėpėt visą tai.. Neturi teisės tarti mano vardo. Nesivyk manęs, neliesk manęs, palik mane ramybėje.-Stumtelėjau jį, žinoma, Zack net nekrustelėjo, bet jis matomai sustingo, o jo tyla man reiškė patvirtinimą. Jis žinojo ir slėpė tai. Blogiau būti negali... Aš be galo juo pasitikėjau, o jis šitaip.

Apsisukusi palikau jį ten stovėti vieną. Pirmiausia, lygiai kaip vakar patraukiau į parduotuvę, tik šį kartą priedo pasiėmiau ir cigarečių. Rankoje laikydama butelį ir cigaretes patraukiau į kapines. Sunkia atkėliau girgždančius vartus, o tada patraukiau gilyn. Juokingiausia, kad aš net nežinau, kur jos kapas. Per tris metus nebuvau čia nei karto. Kokia aš dukra? Tikrai nepavadinčiau savęs puikia. Toliau nardžiau tarp kapų ir jaučiausi kaip miške. Jaučiuosi pasiklydusi. Nusprendžiau patraukti į kapinių galą, kuris buvo netoli miško. Eidama dairiausi, bet čia buvo surašyti skirtingi vardai ir nei vienas jos. Traukiau iki pats sienos galo, o čia mano nuostabai iš ties užrašyti žodžiai ' Diana Horan', o po jais 'Visada liksi mūsų širdyse'. Likau nustebinta.. Visų pirmą kapas buvo prie sienos, šiek tiek atsiskyręs nuo kitų. Kapas buvo padengtas cementu, turiu omenyje prabangiu cementu, o viduryje kvadrato formos tarpas, kuriame augo gėlės. Šalia suoliukas. Šalia tvoros medis, kurio didžiulės šakos nuo saulės paslėpė ne tik suoliuką, bet ir kapą ir netgi mažą atstumą nuo jo.

Lėtai kažką suburbėjau ir atsidariau butelį rankoje ir užsiverčiau jį, tačiau skonis buvo toks neskanus, kad mano gerklėje tiesiog užstrigo. Sunkai nurijau jį ir kelias sekundes bandžiau susitvardyti. Silpnumas ėmė viršų. Nežinau ką bandžiau sau įrodyti. Galbūt, kad man jau viskas gerai, kad man nebereikia jos. Iš kišenės ištraukiau cigaretes, gerai, kad šioje striukėje visada turiu žiebtuvėlį. Suėmiau mirties pagaliuką tarp pirštų ir godžiai įtraukiau pavojingų dūmų vidun. Tėvas greičiausiai rėktų ant manęs. Ar jis apskritai dar galės rėkti ant manęs?

-Nustok..-Pati sau pasakiau ir stengiausi mėgautis dūmais.-Kodėl?-Tyliai paklausiau.-Kodėl mirei?-Vėl pakartojau ir nebe išlaikiau. Smulkutės ašaros ritosi skruostais. Verkiau tyliai. Jos nebėra. Ji mirė.. Aš suradau ją ir netekau jos.. O dabar Dievas nori iš manęs atimti tėtį.-Kodėl?!-Susinervinau ir trenkiau butelį į suoliuką, jis sudužo išpildamas mano gėrimą šuniu ant uodegos. Pasilenkusi pradėjau rinkti šukes, o jos badyti mano rankas. Vis dar nesustojau verkusi. Sugebėjau žiūrėti į kraują savo rankose. Niekaip nesupratau kodėl? Turiu omenyje, kodėl ji išėjo? Kodėl visi nuo manęs slėpė, kad ji mirs? Kodėl slėpė, kad tėtis gali mirti? Kodėl kartojasi ta pati istorija. Akimirką pajutau jai pyktį. Pykau ant jos, kad ji mirė, kad ji mane paliko. Tada dar labiau supykau suvokusi, kad ir tėtis gali mirti. Pradėjau rėkti, pradėjau šaukti o tada viskas grįžo prie verkimo. Aš galutinai supratau, kad jos netekau ir, kad laikas susitaikyti su tuo. Leidau sau atsigulti prie jos kapo. Susiraičiau į kamuoliuką ir apsikabinau kelius. Man buvo taip šalta ne tik fiziškai, bet ir psichiškai. Kiekvienas kveptelėjimas užkabindavo širdį. Negaliu prarasti abiejų tėvų. Negaliu.. Nesusitaikyčiau su tėčio mirtimi. Jis vienintelis, kuris man dar liko.

Praleidau kelias valandas ašarodama ir leisdama visam skausmui išsilieti. Nors nesijutau geriau man teko grįžti į ligoninę, ten, kur galėjo būti žinių. Visą kelią meldžiausi, kad viskas būtų gerai, tačiau ligoninėje eilinį kartą nebuvo žinių. jo gyvybė vis dar kabojo ant plauko. Nors ir nenorėdama, vis tiek grįžau prie Zack. Lygiai kaip jis atsisėdau keliomis kėdėmis toliau. Žinau, ne laikas principams, bet jis neturėjo teisės slėpti to nuo manęs. Jau geriau būčiau reabilitacijos klinikoje nei šitaip.

-Kas nutiko tavo plaukams?-Paklausiau. Nenorėjau tylėti. Jaučiausi tokia liūdna, kad labiausiai norėjau, kad jis mane pakabintų ir neleistų būti vienai.. Deja, aš per daug principinga to paprašyti, o jis irgi kažko supykęs.

-Semas nudažė, kol miegojau.-Atsakė lėtai. Atsisukusi pastebėjau, kad jis visą laiką stebėjo mane. IŠ karto nusisukau.

-Taigi gal dabar pasakysi kodėl pykai ant manęs?

-Tu pasakei ką ką bjauraus girta ir aš apskritai negalėjau tavęs rasti, nes tu dingai, kaip į vandenį. Aš jaudinausi.. Tiesiog pamiršk tai.-Žinoma, man buvo smalsu ką aš veikiau girta, o dar keisčiau kodėl beveik nieko nepamenu. Nesakau, kad atmintis visai išgaravo. Pamenu kaip vaikščiojau, juokiausi ir verkiau vienu metu, tiesiog nereikšmingas smulkmenas. Dar įdomiau ką aš tokio baisaus galėjau pasakyti, kad Zack ant manęs pyktelėjo.

Kalbant apie gėrimą, aš žinau, kad viskas turi baigtis. Negaliu lipti į tą pačią bedugnę. Aš tik bandau iš jos išlipti, negaliu vėl įkristi. Šį kartą nepasiduosiu. Iškentėsiu skausmą, nugalėsiu pasaulį.

-Mėja, aš nuslėpiau tai nes jis nenorėjo skaudinti tavęs. Jis žinojo, kaip tau sunku dėl mamos mirties ir kas po to nutiko..

-Nenoriu to girdėti. Turėjai man tai pasakyti.-Jis sunkiai atsiduso ir kažką suburbėjo.