Never give up ✔

6 -Aš nebuvau gera kompanija

Labai, labai atsiprašau. Susirgau ir dabar net neturėjau jėgų atsikelti iš lovos. Šiandien šiek tiek geriau, bet ar dalis bus poryt nežinau. Jei nebus nepykit.

Pirma naktis, mano žiniai turėjo būt sunkiausia, tokia ir buvo. Bet jai niekuo nenusileido ir antra, ir trečia..Ir penkta. Buvau tarsi izoliuota tarp 2 atskirų pasaulių. Tėvas visą laiką buvo namie, galiausiai ir man leido po visą namą šėlti, tačiau už tai įtaisė kameras visuose namuose. Jis vis klausdavo ar jau manau, kad tai ką vartojau yra blogai, bet aš taip nemaniau. Jaučiau kaip stipriai man to reikia, bet ne ką mažiau norėjau eiti pagaliau į lauką. Tėvas sakė, kad jei būsiu gera netrukus galėsiu elgtis kaip panorėjusi, na ne visai taip, bet jis leis man būti savarankiškesnei.

Zack taip ir nepasirodė. Kiekvieną dieną minimum 5-10 minučių susimąstydavau jis vis dėlto man patinka ar aš jaučiau jam neapykanta. Atsakymo nežinojau.

Gal norėjau sužinoti, o gal ne. Gal norėjau pamatyti jį vėl ir įsitikinti, kad visa tai ne sapnas, o gal norėjau paleisti į jį pagalį.

-Mėja..-Tėvas pabarškino į kambario duris. Aš apsiverčiau ant kito šono.

-Ko?-Piktokai paklausiau. Pykau ant jo. Kodėl jis mano turintis teisę mane auklėti kai tris metus buvau jam nereikalinga. Ar aš visiems panaši į skudurą?

-Vakarienė.-Tėvas atsiduso. Nesupratau, ko jis stengėsi dėl manęs. Juk vis tiek jam nerūpėjau. Galop, papurčiau galvą ir įsispyriau į šlepetes. Atsisėdu virtuvėje, prie stalo, pasiėmiau šakutę ir suvalgiau maistą kurį paruošė tėtis. Nors man dar keista, nes jis gamina labai skaniai, arba čia aš seniai bevalgiau kažką kito be lavašo, kebabo, submarino ir panašiai.Netrukus sulaukėm skambučio į duris. Tėvas atsistojo ir nuėjo. Po kelių minučių grįžo su juodaplaukiu. Mano ranka automatiškai tvirčiau suspaudė šakutę. Mudu su Zack susižvalgėme ir tada aš nuleidau akis. Jis nė kiek nepasikeitė. Nebent stilius. Dabar jis nebe vaikas, akys tvirtos ir ryžtingos.

-Zack, gal pavakarieniausi su mumis?-Tėvas pasiūlė tam puskvailiui. Vis labiau ant jo niršau. Na ir kam to reikėjo? Aš nenoriu pakėlusi akių matyti jo kvailo snukio. Nekenčiu jo.

Ir galbūt pasiilgau.

-Aš netrukus išvažiuosiu, bet gerai. Man nėra problemų.-Jis trūktelėjo pečiais ir atsisėdo tiesiai prieš mane. Jo keliai susilietė su mano. Aš susiraukiau. Mane pradėjo pykinti. Galvoje sukosi kažkokie paukščiukai kvėpuoti darėsi sunku.

-Tėti..-Kreipiausi į jį. Keliom sekundėm viskas šiek tiek aprimo.-Išleisk mane į lauką. Prašau..-Kostelėjau, bet jis žiūrėjo į mane tuo įtariu žvilgsniu netikėdamas manimi.-Man bloga..-Pridūriau.

-Atleisk, Mea. Šiuo metu nelabai galiu tavimi pasitikėti.. -Po jo žodžių mano akyse pradėjo kauptis ašaros. Aš vos sulaikiau atvipusį palūpį.

-Prašau.. Tėti..-Nebegalėjau čia būti. Ši patalpa mane dusino.-Prašau, pasitikėk manimi. Jei leisi mane į lauką dabar, aš pažadu, kad baigsiu viską su vartojimu savo noru..Aš įdėsiu visas savo jėgas ir daugiau nebevartosiu.-Tęsiau.. Nežinau iš kur tas jausmas, bet lyg kažkas būtų apsivijęs mano gerklę didelėmis rankomis. Tėvas žiūrėjo į mane ir pradėjo svarstyti mano pasiūlymą.-Jei man nepavyks, važiuosiu gydytis į tą kliniką..-Atsidusau..-Tik išleisk mane į lauką

-Aš nežinau..-Viena ranka pasirėmė galvą. Kelias minutes vyravo tyla, o man darėsi vis sunkiau.-Zack, pasiimk Mėją su savimi į lauką. Trumpam. Kol aš pagalvosiu, o tau pasidarys geriau.-Nors mano veidas iš nepasitenkinimo ir ištįso, aš vis tiek linktelėjau. Zack apsimovė batus, o aš paltą. Vos atsistojusi ant žemės įkvėpiau didelį gurkšnį oro. Kelias minutes mėgavausi jausmu kai kūnas gnaibo tavo odą, o tu drebi. Šaltoka naktis, bet viršuje labai gražios žvaigždės.

-Mėja, tu tokia keista.-Zack tyliai atrodo tik sau sušnabždėjo.-Gal nori geriau pasivažinėti mašina? Čia šaltoka. Galėsiu pradaryti langą.-Garsiau pasakė, kadangi pasijutau geriau. Linktelėjau jam.

Iš ties negalvojau, kad jo mašina tokia didelė. Zack kaip ir žadėjo pradarė man šiek tiek langą, o pats pradėjo sukioti ratus apie visokias gatves.

Jis kelis kartus bandė kalbėti su manimi, bet aš tylėjau.

-Mėja, tai žadi man nei žodžio nepasakyti? Ar taip stipriai pyksti ant manęs?-Galiausiai jis paklausė, aš pasižiūrėjau į jį. Ant jo veido buvo maža barzdelė. Norėjosi ištiesti ranką ir paglostyti, bet nedrįsau.

-Kodėl aš turėčiau su tavimi kalbėtis?-Paklausiau. Jis pasimetė. Atsiduso.

-Aš nenoriu tau nieko blogo.-Jis garsiau ir griežčiau pasakė. Nepykau ant jo, dėl to, kad padėjo mano tėvui paversti mane kaline. Pykau ant jo, tiksliau nesupratau jo.. Ir tam turėjau priežastį kuria nenorėjau dalintis su juo.

-Nenori?-Nusijuokiau sarkastiškai.-Tu nenori man nieko blogo? Tu esi, šūdži*s paskutinis...-Atsisukau į jį. norėjosi gerai aprėkti jį, bet vis dar abejojau. O ar verta? Ar tam jau laikas?

-Aš nesuprantu ką aš padariau.. Aš stengiuosi tave ištraukti iš narkotikų.. Aš nesistengiu tau pakenkti-Jis pradėjo niršti. Rankomis vis labiau spaudė vairą kol jis pabalo.

-Aš nepykstu dėl to!-Surėkiau ant jo. Kelios sekundės ir mes įsirėžėme į kažkokį medį. Nemanau,kad mašina sugedo, bet šiek tiek įsilenkė kapotas, tai tikrai. O iš mūsų nei vienas taip pat nenukentėjom. Zack pradėjo keiktis ir aš pasijutau kalta. Vis dėlto juk pykomės tai mes.

Po kelių minučių jis įsėdo į savo vietą. Aš tylėjau. Negalėjau jo atsiprašyti, kai pati pykau.

-Zack, kodėl tu išvykai būtent tą dieną, kai ji mirė?-Vaikinas sutriko. Jis sustabdė mašiną, tiesiai per vidurį kelio. Laimei, čia eismo beveik nebuvo šiuo metu.

-Aš..-Jis norėjo kažką pasakyti..

-Ką tu?!-Aš rėkiau ant jo. Taip norėjosi verkti, bet neleidau. Negalėjau sau to leisti.

-Aš nesu tas žmogus kurio tau tą dieną iš ties reikėjo.Pripažink, aš nebuvau gera kompanija.

Tuo tą vakarą ir pasibaigė mūsų pokalbis.