Never give up ✔

12 - Pasikalbėkim

-Skanaus.-Aleksė prisėdo prie stalo, prie kurio aš ramiai valgiau, kol nepasirodė ji. Iš pradžių ji atrodė visai nieko, bet dabar nekenčiu jos visa širdimi. Ji tikra šantažuotoja. Be to, puikiai sugadina apetitą.

-Tu tikra gyvatė.-Atsidusau ir gurkštelėjau vandens. Aleksė nusijuokė ir atmetė plaukus atgal. Ji pasirodė mokykloje prieš dvi dienas ir tikrai neatrodė, kaip apsivarto jusi, bet nemanau, kad tokia nėra. Turbūt ji tiesiog suvartojo kažką naują.

-Ne, saulele.Aš tik pasiimu tai ko noriu.-Atšovė ir sukryžiavo rankas po krūtine. Ji kažkaip pakeitė stilių iš sportinio į 'kekšišką'. Bjauru.

-Taip, taip.-PAsiėmiau daiktus ir norėjau atsistoti, bet Aleksė mane sulaikė.

-Palauk turime pasikalbėti.-Mirktelėjo. Jos balsas toks erzinantis kaip rujojančios katės.

-Kažkaip neturiu noro.-Atšoviau ir šakute pradėjau varinėti maistą per lėkštę.

-Patarčiau būt mielesnei su manimi, o paimsiu ir viską pasakysiu tavo tėvui.-Atsidusau ir linktelėjau. - Tai ar apsisprendei?

-Ką reikės padaryti?-netvirtai paklausiau.

-Nieko sunkaus.-Ji įsišiepė.

Visada maniau, kad narkotikai mane gelbėja, bet kuo toliau tuo į didesnes bėdas per juos pakliūnu. Štai dabar aš visiškoje Aleksės vergijoje, vien todėl, kad pavartojau vieną kartą ir ji turi nereikalingą įrašą. Turėsiu paklusti jai tik dėl to, kad nepakliūčiau į tą kvailą kliniką. Net nežinau ar verta.

Pirmoji mano užduotis buvo pakišti vieną mokinę. Už tai man galėjo tikrai atsirūgti, nors kas jai rūpėjo. Man reikėjo ištrinti vienos merginos rezultatus, nes ji turbūt užkliudė Aleksę.

Nenorėjau to daryti, todėl džiaugiausi, kad tai galėsiu padaryti penktadienį. Bent jau rami savaitė.

Namuose buvo nejauku, su tėvu nepratarėm nė žodžio. Jis savo kambaryje, o aš savo.

Apsiverčiau ant kito šono, o mano telefonas supypsėjo pranešdamas apie žinutę. Keista man niekas niekada nerašo.

Nežinomas numeris<< Taip man ir neparašei. Žinai buvo sunku gauti tavo numerį.

Kelias minutes susimąsčiusi spoksojau į ekraną. Taip ir neparašiau? O turėjau?

Aš>> Zack?

Mergina ar vaikinas kelias minutes neatrašė.

Nežinomas numeris>> Taip, tai aš. Tikiuosi nepyksti, kad neatvažiavau. Tiesiog išsitrynė mano visi numeriai, taigi paprašiau savo sekretorės, kad susiektų su tavo tėvo darboviete ir paprašytų, kad Niall duotų tau mano numerį ir galėčiau tau pranešti. Bet tu man taip ir neparašei, o aš tiesiog negalėjau atvažiuoti. Svarbūs reikalai. Tikiuosi nepyksti?

Aš>>Ne. Dabar paklausyk, mes nesame kažkokie draugai, kad tu privalėtum atvažiuoti pas mane. Tai tavo reikalas. Be to aš suprantu, kad tu užsiėmęs. Viskas gerai. Iki.

Zack<<Mėja, tu esi mano draugė.

Nežinau kodėl, bet tik sarkastiškai nusijuokiau iš jo žinutės ir išjungusi garsą įkišau telefoną į stalčių.

Aš nesu jo draugė ir niekada tokia nebūsiu. Aš tik niekam nereikalinga mergina kuri vartojo, o gal net pradės iš naujo.

Vakare tėvas kažkur išėjo. Likau dideliuose namuose viena. Visai kaip anksčiau. Tuo metu sėdėjau virtuvėje ir laikiau telefoną rankose, lauke aiškiai lijo ir žaibavo. Ir tada kažkas pabarškino į duris,. Iš pradžių pagalvojau, kad tai tėvas, bet tada supratau, kad jis galėtų tiesiog įeiti.

Lėtai priėjau prie durų, tas žmogus už jų buvo akivaizdžiai nekantrus. Lėtai atidariau duris, o tada likau tikrai nustebinta pamačiusi juodaplaukį už jų.

Zack vilkėjo džinsus ir šviesios rožinės spalvos marškinius, kurie buvo permirkę.

-Mėja.-Jis norėjo pradėti, bet aš uždariau duris.-Mėja, įleisk.-Zack pabarškino į duris. Ko jam čia reikia.

Lauke, lyja, šalta.. Susirgs - priminė man mano sąžinė.

Aš atsistojau atidariau duris ir įleidau jį.

-Ko tu nori?-Zack stovėjo tiesiai prieš mane, jo veidas išliko surauktas, o plaukais varvėjo lietus žemyn.

-Pasikalbėkim.-Jis bandė prieiti arčiau manęs, bet aš iškart atsitraukiau nuo jo dar toliau.

-Atnešiu tau tėčio drabužių. Susirgsi.-Bandžiau nusukti temą ir pradėjau laiptais lipti į viršų, o Zack iš paskos.

-Klausyk, aš tikrai norėjau atvaž..-Zack kalbėjo eidamas man iš paskos.

-Tai ne dėl to.-Netyčia išsprūdo. Jis nutilo, turbūt susimąstė. Aš atidariau tėvo spintą ir pasiknaisiojusi ištraukiau sportines kelnes ir džemperį. Tėvas nekentė šio derinio, todėl jis tikrai nesupyks.

-Pirma persirenk.-Iš vonios padaviau jam rankšluostį apsišluostyti, o tada sprukau į apačią.

Vis dėlto teks su juo kalbėti. Net nežinau ką jam pasakyti. Negaliu pasakyti tiesiai šviesiai, kad manau, kad tokiai kaip aš nedera su juo bendrauti. Tiesiog negaliu.

-Kas nutiko? Tu vengi manęs nuo to karto kai neatvažiavau.-Zack padėjo ranką man ant nugaros, jis žiūrėjo į mane, o aš į priekį.

-Žinai Zack, aš manau, kad mums derėtų nustoti bendrauti. Tau atvažiuoti čia ir susitikti su manimi neapsimoka ir tiesiog...-Atsidusau ir nutilau. Taip sunku sakyti tai ko giliai širdyje nenori.

-Kodėl neapsimoka, man smagu su tavimi.-Jis nustebo ir susiraukė. Aš trumpam pažiūrėjau į jo veidą ir jis nusikosėjo. Tikiuosi jis nesusirgs.

-Supranti Zack, mes nebūsime draugai, niekas nebūsime. Mūsų bendravimas yra taškas ir ateityje jis ir liks taškas. Todėl bendrauti mums neapsimoka.-Lėtai pasakiau.

-Kodėl taip manai?-Jis nustojo į mane žiūrėti, dabar jau aš žiūrėjau į jį ir mintyse save keikiau. Zack atrodė nusivylęs. Nusivylęs manimi.. Aš ir pati buvau nusivylusi savimi. Man patiko su juo bendrauti, per šias savaites mačiau jį tik kelis kartus. Bet kažkodėl labai greit prisirišau prie jo. Arba tas jausmas atėjo iš anksčiau.

-Taip jau yra Zack.-Atsakiau pati tuo netikėdama. Jis linktelėjo ir atsistojo.

-Kur tu eini?-Zack sarkastiškai nusijuokė ir trumpam žvilgtelėjo į mane.

-Aš važiuoju pas savo tėvus. Nebeturiu daugiau ką čia veikti. Atvešiu rūbus tavo tėvui rytoj. Iki.-Jis atidarė duris ir išėjo, aš susiėmiau sau už galvos. Aš visada darau tai ko nenoriu daryti. Tikiuosi, kad nuo šio mano sprendimo jis bus galiausiai laimingas.

Netrukus nesusilaikiau keliais parkritau ant pukuoto kilimo ir pravirkau. 

Bandžiau įtikinti save, kad aš per prasta jam. Aš per prasta su juo bendrauti, bet širdis norėjo visko kitaip.