Never give up ✔

4 - Praradusi kažką

/Mea/

-Raili!-Sumušau rankomis su vaikinu. Šiandien jis atrodė kiek neįprastas.

-Aš grįžtu namo.-Jis tyliai pasakė ir nulenkė galvą. Kelias minutes vyravo tyla, mano ranka kabojo virš jo nugaros, bet nedrįsau jos padėti ant jo.

-Ar nori gerai su manimi pagerti?-Galiausiai jis paklausė ir liežuviu sudrėkino savo sausas lūpas.

-Net tu niekada nieko tokio nevartodavai..-Kiek nustebau. Railis žiūrėjo į mane, o tada vyptelėjo ir atsistojo.-Kas dabar pasikeitė?

- Turime atsisveikinti tinkamai.-Rimtai pridūrė jis.-Po trijų bendravimo metų reikia tinkamai pasilinksminti.-Šyptelėjo. Kadangi mano apspangusi galva nesidomėjo aplinkiniais, aš atsistojau ir pradėjau linkčioti galva. O Railiui to tik te reikėjo, jis čiupo mano ranką ir nesustodamas tempėsi kaip žvėris savo auką, spėjau žvilgtelėti tik į medžių viršūnes, tai klevas, tai kažkoks upėtakis, tai ąžuolas. Netrukus stovėjom prie namo kuris ūžė.

-Eime, ten mano gero draugelio vakarėlis.-Railis tempėsi mane į vidų, o ten visi tiesiog šėlo. Merginos taškėsi, vaikinai šalia jų, DJ matosi bičiukas įsijautęs į muziką.

-Luktelk dvi sekundes!-Railis surėkė mane į ausį. Muzika buvo tikrai garsi. Tokia garsi, kad man norėjosi plaukti vienu ritmu su ja. Kaip žuvytei.

Railis mane paliko, bet ne ilgai buvau viena. Kažkoks vaikinas prisistatė ir ištiesė ranką. Netrukus supratau, kad visi čia kažką vartoja. Ir net nesudvejojusi paėmiau tabletę į rankas ir prarijau neklaususi čia.

/Zack/

-Ką darysi?-Tėvas visą kelią klausinėjo panašių klausimų.

-Ji ne mano vaikas ar kokia mergina. Tegul elgiasi kaip nori...-Aš piktai pasakiau. Jaučiausi tiesiog įniršęs.

-O tu nemanai, kad ji mano, kad gerai... O vėliau galbūt suvoks savo klaidą?-Jis vėl neatlyžo ir bandė tęsti pokalbį, kurio aš nenorėjau girdėti.

-Tėti!-Ranka trinktelėjau per vairą, o tada sustojau tiesiai prie namų ir išlipęs iš mašinos, net užtrenkiau stipriai dureles.

-Zack..-Jis suburbėjo.-Aš neverčiu tavęs daryti ko nenori, bet ar tu bent matei ją?-Jis paklausė ir aš pradėjau svarstyti.

-Ar tikrai ta mergina buvo Mėja? Ar mes po galais esame tikri?-Suurzgiau, dabar jau ir jis neišlaikė.

-Taigi tau niekas nerūpi tiesa!? Tau niekada nerūpėjo!-Ir pamažu pradėjo lyti. Jutau kaip maži lietaus lašiukai krito ant kūno ir badė mane kaip su adatomis. Į vidų nėjome, stovėjome lauke, buvo kiek tamsoka ir buvome tik dviese. Tik aš ir jis.

-Man nerūpėjo?! Tai jūsų su mamos barniai mane išvijo. Jūs buvote per daug atsidavę vienas kitam, manęs čia nereikėjo..-Aš surikau.

-O ar tu bent stengeisi su mumis būti? Kiek merginų prakeitei? O tai dabar jau dėl Mėjos negali padaryti nieko? Ar niekada nebuvote draugai?!-'žodis po žodžio, krito man ant galvos kaip skrybėle ir slėgė galvą vis stipriau..

-Kodėl tu taip nori, kad jai padėčiau?!-Neiškenčiau, jis atsiduso. Akyse pasirodė nusivylimas.

-Žinai tu tikras egoistas!-Tėvo balsas pakilo keliais balais, o aš pykau ant jo vis labiau. Galva neišnešė jo žodžių prasmės.

-Aš neegoistas!-Surėkiau. Jis pasižiūrėjo į mane.-Kuo ji tau taip parūpo?! Ji yra niekas!-Iš pykčio pasakiau.

-Žinai, mes visi tau esame niekas. Mama, aš ir kiti. Tu nelankai mūsų, tau nerūpime mes. Gal Mėja ir nėra mūsų giminė, bet mes buvome grupelė. Pats mažas sakydavai, kad mes kaip šeima. Šeima, turi padėti kitiems. O tu niekada to nenorėjai daryti. Tu išvažiavai net per jos mamos laidotuves, nors sakei, kad buvote draugais. Ar kada nors susimąstei, kad tu bėgi praktiškai nuo visko? Nuo visų silpnų žmonių? Tu net bėgi nuo artimųjų! Nori jaustis vienišas, o vėliau kaltinti kitus. Tu egoistas, Zack!-Kelias minutes žiūrėjau į tėvą neturėdamas ką pasakyti. Buvau permirkęs, o tada puoliau prie mašinos, bet jis mane sulaikė sugriebdamas už nugaros ir užlauždamas rankas.

-Paleisk!-Rėkiau, bet jis tylėjo. Šiek tiek pasimuisčiau, kadangi ir pats nebuvau vištalis sugebėjau ištraukti rankas, o tada atsisukau ir smogiau tėvui į veidą. Nežinau koks man inkstintas suveikė, bet žinojau, kad kažkuris iš mūsų paleis.

/Mėja/

-Raili, čia taip smagu..-Juokiausi. Jis irgi buvo jau apkvaitęs. Sėdėjom ant lovos ir rūkėm viską kas papuola.

-Nori pasibučiuoti?-Jis paklausė pasilenkęs man prie ausies. Būdama vos ne komos lygio, nemokėjau pasipriešinti savo kūnui. Todėl mano galva linkčiojo. Railis pasilenkė ir prisilietė savo lūpomis su manosiomis, jis naudojosi liežuviu kaip tikras meistras, o aš svaigau nuo draugo bučinių.

Po kelių sekundžių jis atsitraukė nuo manęs.

-Pasiilgsiu tavęs..-Uždainavo ir kojomis apsižergė mane.-Nagi, meškos hugas!-Rankomis suspaudė šonus, o aš plyšau iš juoko.

/Zack/

Gulėjau ant sofos ir mąsčiau. Vis iš naujo permąsčiau kiekvieną tėvo žodį. Tai vis dar truko kelias valandas. Nežinau kas man pasidarė, bet nebegalėjau kitaip. Viskas staiga pasidarė taip blogai.

Bandžiau viską suprasti, bet nesisekė. Galvoje sukosi tik vienas žodis Mėja, galiausiai aš pakilau iš lovos, apsirengiau ir kelias valandas važinėjau po miestą ieškodamas panašios narkomanės į ją ir bandydamas save įtikinti, kad tai buvo ne ji.

Deja, kuo toliau tuo labiau buvo aišku, kad ta kadaise buvusi miela, pavydi, o dabar praradusi kažką tikro buvo Mėja.