Never give up ✔

11- Pasiteirausiu ar nesupyko

Visą likusią savaitės dalį vaikščiojau nukabinusi nosį. Aleksė nepasirodė mokykloje, dažnai dairiausi norėdama pamatyti Railį ir paklausti gal jis ką žino, bet jo nemačiu ir nesitikėjau pamatyti. Net nežinojau ką daryti kalbėtis su tėčiu ir pasiruošti į tą kvailą kliniką, meluoti, kad to nebuvo ir paklusti Aleksei ar galvoti ką nors naujo.

Nieko nežinojau. Eilinį kartą niekas nesisuko mano galvoje. Laimei turėjau ilgą savaitgalį, tikėjausi, kad atvažiuos Zack ir mes važiuosime kur nors, ar eisime. Nėra didelio skirtumo.

-Ar tu nenori niekur eiti?-Tėtis paklausė manęs eidamas iš tualeto. Tuo metu aš sėdėjau ant palangės koridoriuje kur matėsi įvažiavimas į kiemą.

-O ar man yra su kuo?-Atsisukau į tėvą. Jis pakėlė antakius į viršų ir papurtė galvą.

ZAck žadėjo atvažiuoti, šiandien šeštadienis. Dar anksti. Manau jis atvažiuos. Jis žadėjo.

Tėvas po kelių minučių susisukęs grįžo, padavė man į rankas kakavos puodelį, o sau kavos ir atsisėdo į kitą palangės kraštą.

-Ko gi tu lauki?-Paklausė lėtai ir atsargiai, lyg nenorėdamas užgauti.

-Aš nieko. Tiesiog nėra ką veikti.-Trūktelėjau pečiais. Tik dabar pastebėjau, kad mūsų namai turėjo tvorą per kurią niekas negalėjo matyti ką veikiame kieme. Tai visai šaunu, ypač kai toks gražus oras.

-Atrodai susikrimtusi.-Tėvas ir vėl bandė pradėti pokalbį su manimi.

-Kodėl nebeeini į darbą?-Paklausiau ir gurkštelėjau pravėsusios kakavos. Buvau pamiršusi, ką ją laikau rankose. Tėtis suspaudė lūpas į vieną tvirtą liniją, o jo likęs veidas liko neutralus. Tada jis nusuko savo žvilgsnį nuo manęs kelioms sekundėms.

-Pasiėmiau laisvadienį.-Atsakė tyliai.

-Labai ilgą.-Irzlokai atšoviau, tėvas pažiūrėjo į mane. Jo akys buvo papilkėjusios. Turiu omeny, anksčiau jos buvo visiškai mėlynos, o dabar pilkesnės ir šaltesnės.

Niekada to nepastebėjau.

Tarp mūsų įsivyravo tyla.

-Mėja, viskas dėl tavęs. Tavo mama nebūtų norėjusi..-Jis pradėjo kalbėti, žinojau prie ko tai galėjo privesti. Kelis kartus sumirksėjau 'nurydama' visas ašaras.

-Tu nežinai ko ji būtų norėjusi.-Atšoviau ir susikėliau kojas prie savęs, tėvas trumpam žvilgtelėjo į mane ir pažiūrėjo į priekį.

-Gerai.-Atsakė paprastai ir iš kišenės ištraukė kažkokį lapuką ir padavė man į rankas.-Zak paprašė perduoti jo numerį tau, kad parašytum jam.-Tada jis paprasčiausiai atsistojo, o aš kelias minutes žiūrėjau į lapuką savo rankose su skaičiais.

PEr daug nemąsčiusi atsistojau ir aš, lėtais žingsniais nuėjau į savo kambarį ir atsirėmiau į duris.

Jis turbūt neatvažiuos. Jis turbūt negali, nes ten yra kažkas ką jis turi padaryti.

Arba jis nenori ir nori man sumalti pasiaiškinimą kodėl ne. Todėl nenoriu jam rašyti. Manau, kad to nereikia.

Nuėjau į vonią ir atsistojau prie veidrodžio, norėdama pasiimti vaistų nuo galvos skausmo. Tėvas kruopščiai juos skaičiuodavo, todėl negalėjau žaisti su per dideliais kiekiais.

Išgėrusi vieną tabletę užsižiūrėjau į savo atvaizdą. Pabalęs veidas, pajuodę paakiai, sausos ir šiurkščios lūpos, bespalvės akys kaip kokios numirėlės ir plaukai praradę gyvastį. Aš nebuvau stora, bet nebuvau ir kūda. Turėjau lašinių rinkinį ant pilvo.

Negalėjau žiūrėti į atvaizdą veidrodyje.

Nenuostabu, kad čia nėra Zack. Kaip jam gali patikti tokia narkomanė? Koks vaikinas norėtų merginos kuri buvo narkomanė?

Nusiėmiau nuo kaklo Zack dovanotą grandinėlę ir įkišau į stalčių kartu su jo numeriu.

Geriau nustoti svajoti dabar, kol neprisirišau prie to - ko negaliu turėti.

/Zack/

-Zack, tikiuosi nepyksti, kad turėjome susitikti savaitgalį ir dar turėjai atvažiuoti į šį mažą miesteliūkštį.-Aš išsitraukiau vieną iš kompanijos popierių ir padaviau į rankas Emanueliui.

Emanuelis vienas iš mano įmonės didžiausių 'pagalbininkų'. Jis didžiausiais mano remėjas. Todėl teko paaukoti savo savaitgalį kurį buvau pažadėjęs Mėjai, tikiuosi Niall padavė jai mano numerį. Noriu, jai viską paaiškinti pats. Tikiuosi ji supras.

-Aš čia praleidau savo vaikystę, taigi viskas gerai.-Linktelėjau ir pasidėjau švarką ant kėdės. -Paruošiau visą modelį, galiu parodyti. -Emanuelis atsirėmė į stalą. Jis norėjo prasižioti, bet duris atsivėrė ir prie jo priėjo mergina. Jauna, šviesių plaukų ryškiai mėlynų akių.

-Čia mano dukra, Aleksė. O čia Zack. Susipažinkit.-Aš atsitraukiau ir paspaudžiau Emanuelio dukrai ranką kol ji į mane žiūrėjo išmetusi piktadarės išraišką.

-Malonu susipažinti.-Nusišypsojo. Aš ir vėl linktelėjau. Nebuvau itin gero nuotaikos.

Mintys vis sukosi ar Mėja nesupyks. Aš tiesiog nujaučiu, kad jai reikalingas palaikymas.

-Alekse, padaryk mums kavos.-Emanuelis paliepė ir ji nuėjo.-Prisėsk, Zack. Užtruksime kelias valandas, pavargsi. Atsidusau ir atsisėdau ant kėdės kaip jis prašė. Suvedžiau į svetainę visus kodus ir atsidariau naujus modelius, kuriuos turime aptarti. 

Iš Emanuelio namų išėjau 9 valandą. Vakaro. Pripažinsiu jo dukra tikrai mane stebino. Atrodo, kad ji mane pažinojo , o aš jos ne. Tik nežinau iš kur. Spėju tai tik paranoja.

Nors ir nemanau, kad Mėja norės mane matyti,visgi  pažįstu jos charakterį, nusprendžiau užsukti pas Niall. Kažkaip jaučiuosi įpareigotas tai padaryti. 

Kelis kartus pabarškinau į duris. Name šviesų beveik nebuvo, todėl, kad kažkas atidarys tikimybė maža. Kai buvau beveik praradęs viltį, Niall atidarė. 

-O Zack.-Jis nustebo ir paspaudė man ranką.-Ką čia veiki? 

-Aš tik trumpam. Turėjau reikalų čia, nors buvau pažadėjęs atvažiuoti pas Mėją, atsitiko šis tas ir negalėjau pabūti su ja. Tai pamaniau atvažiuosiu ir pasiteirausiu ar nesupyko.-Trūktelėjau pečiais. Niall atsiduso.

-Na šiandien ji tikrai nervinosi..-Niall pasakė ir apsidairė, tada lėtai susiraukė. -Užeik užkaisiu kavos.-Šyptelėjo ir aš įėjau į vidų. Tik dabar supratau, kad lauke tikrai šaltoka.  Niall iškart nuėjo į virtuvę, o aš iš paskos.

-Mėja spėju miega?

-Taip, šiandien mes kiek apsirijom ir ji sakė, kad eis geriau miegoti. Taigi manau, kad miega. Bet jei nori gali nueiti pas ją į kambarį, kol aš surasiu kavą.-Niall pasakė besikuisdamas spintelėse. Aš atsistojau ir laiptais patraukiau į viršų. Mėjos kambarys nebuvo pasikeitęs, todėl kur eiti žinojau. Ketinau pabarškinti, bet jei ji miega pažadinsiu. 

Tyliai pravėriau duris. Kambaryje tvyrojo prieblanda. Mėja gulėjo po didele užklotų krūva ir matėsi tik jos mielas veidelis. Jos lūpos buvo šiek tiek pravertos, bet ji vis tiek atrodė mielai. Tyliai nusijuokiau ir išėjau iš kambario.