Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

73. Viola

Planas atrodė paprastas. Bent jau vyliausi jog neįkliūsime. Leo ketino nuimti nuo Emos kaklo grandinėlę su raktu, o aš su Niku turėjome nueiti į jos kambarį ir surasti dėžutę. Tuo tarpu Ema turėjo važiuoti pas Karo kartu su Dilanu.
Viskas bus gerai, kartojau tai per visas pamokas sėdėdama šalia šviesiaplaukės. Ji nepastebėjo kokia nervinga buvau ir dėl to džiaugiausi. Tačiau ji pati atrodė tarsi būtų kitame pasaulyje. Visiškai nesiklausė ką kalba mokytojai, net nesivargino užsirašyti užduočių ir net eiti prie lentos kai buvo pakviesta. Ji neatidavė savo namų darbų ir ignoravo viską kas vyko aplink ją. Jos akyse mačiau tiek daug liūdesio, skausmo ir aš norėjau jai pasakyti ką nors jog ji pasijustų geriau. Tačiau ką? Ja pasinaudojo, paniekino ir nei viena iš mūsų nesuprastų ką iš tiesų išgyvena Ema.
Po pamokų visi patraukėme atgal į sodą. Mano žvilgsnis vis nukrypdavo į Krisą. Nujaučiau jog jis nori viską prisipažinti jog kaltė jo nebegraužtų. Žengusi prie jo suspaudžiau vaikino pirštus ir jam pažvelgus į mane šyptelėjau. Jis nebuvo vienas, mes visi prie to prisidėjome ir visi norime padėti Emai. Jeigu įklius vienas, įkliūsime visi.
- Ema, tu tuoj? – nervingai paklausė Karo.
Visi buvome įsitempę. Dilanas stovėjo atokiau, o Leo prisitraukęs Emą arčiau spaudė ją prie savo krūtinės. Kažką sušnabždėjęs jai į ausį jis pabučiavo jos lūpas ir jo rankos nuslydo ant merginos kaklo.
Sukandau dantis. Kaip Ema nepajus, kad Leo nuėmė jos grandinėlę? Aš pajusčiau, ar bent jau manau jog pajusčiau. Turėjau nusisukti, bet norėjau pamatyti merginos reakcija kai ji suvoks kas nutiko. Tačiau kai Leo atsiplėšė nuo šviesiaplaukės ji nusišypsojo ir atsisuko į mus. Nežinojau ar Leo pavyko nuimti jos grandinėlę, tačiau stengiausi dabar nežiūrėti į merginą.
Suspaudžiau Kriso pirštus ir jis pasisuko į mane. Jo ranka brūkštelėjo per mano skruostą ir aš dabar troškau pabučiuoti jį, tačiau tam nebuvo laiko.
- Galim keliauti, - ištarė Ema nusibraukdama savo plaukus.
- Iki ryto, - šūktelėjo Karo ir aš sugebėjau tik išspausti šypseną.
Kai trijulė nutolo Leo atgniaužė pirštus ir aš išvydau grandinėlę. Mano širdis taip stipriai trankėsi jog pradėjau drebėti. O kas jeigu mus kas nors prigaus? Karolina parūpino atsarginius raktus nuo Emos kambario ir aš tikėjausi jog jos kambariokės kambaryje nebus, nes kitaip iš ties turėsime didelių problemų.
- Paskubėkit, - Leo linktelėjo į mano pusę ir aš pradėjau eiti.
Prie manęs prisijungė Nikas. Mes abu turėjome rasti tą dėžutę ir atnešti Leo. Tikrai paprasta, bet nė velnio nesijaučiau geriau. Daugybę dalykų galėjo baigtis blogai. Pavyzdžiui Ema galėjo grįžti, arba mes nerasime dėžutės.
- Nurimk, - ištarė Nikas ir aš iškvėpiau orą. – Atrodai taip lyg ketintum kažką nužudyti.
- Gerai jog bent kažkas nesinervina, - atsidusau suspausdama pirštus.
Mes greitai pasiekėme bendrabutį. Nelaukdami lifto pradėjome lipti laiptais ir atsidūrę jos aukšte priėjome kambarį. Iš pradžių pasibeldžiau, tačiau kai niekas neatsakė atidariau duris ir pasijutau kaip kokia nusikaltėlė. Jeigu mus sučiups  bus iš ties blogai.
Nikas įžengė į kambarį ir apsidairė. Buvo akivaizdu kurioje pusėje miega šviesiaplaukė. Nikas atvėrė spintą ir pradėjo ieškoti, o aš atidariau visus stalčius. Nieko. Čia tikrai nebuvo daug vietos paslėpti dėžutės, bet aš nežinojau kur jos ieškoti. Pažiūrėjau net po lova kai mano akys užkliuvo už didžiulės kosmetikos dėžės. Atidariusi iš pradžių nieko nepastebėjau. Ji turėjo daugiau kosmetikos nei aš drabužių savo spintoje. Ir kai jau norėjau uždaryti pastebėjau ją. Tai buvo medinė dėžutė su spynele.
- Radau, - šūktelėjau ir Nikas iš karto priėjo.
- Keliaujam, - jis pastvėrė mane už rankos ir mudu palikome kambarį.
Kone bėgte pasileidome per bendrabutį ir nelėtinę tempo patraukėme į sodą. Kuo greičiau viską baigsime tuo bus geriau. Kai pasiekėme soda aš jau buvau visa suprakaitavusi nuo bėgimo. Galiausiai nebegalėjau daugiau bėgti nes pradėjo skaudėti šoną. Ištiesiau dėžutę Nikui ir paprašiau jo manęs nelaukti. Linktelėjęs jis pasileido prie pavėsinės, o aš bandžiau nuraminti savo širdies plakimą.
Kai pasiekiau pavėsinę Leo jau skaitė laiškus. Nė vienas nesiartinome ir nedrįsome paimti tų laiškų. Jie priklausė Emai ir aš buvau tikra jog mergina nenorėtų jog mes visi tai skaitytume. Tačiau Leo norėjo žinoti kas per padugnė sugriovė Emos gyvenimą.
- Nikai, peržiūrėk akademijos mokinių sąrašus ir surink visus kurių vardai ir pavardės prasideda P.H raidėmis. Man reikia jų bylų, kai grįš Dilanas paprašyk jog jis tau padėtų.
- Žinoma, - tarstelėjo Nikas, o Leo uždaręs dėžutę ją užrakino ir ištiesė man.
- Gali nunešti ir padėti kur radai, - ištarė jis ir aš drebančia širdimi paėmiau dėžutę.
- Kas ten parašyta? – pasidomėjau, bet vaikinas tik papurtė galvą.
- Dalykai kuriuos jis padarė ir dėl kurių aš noriu jį užmušti, - išpjovė žodžius jis ir pažvelgė į savo telefoną. – Grįžta Ema, regis pastebėjo, kad dingo jos grandinėlė, paskubėk ir nunešk dėžutę. – paliepė jis ir aš pasileidau per sodą.
Žinoma Ema turėjo pastebėti. Vyliausi jog bus pakankamai laiko padėti dėžutę į vietą, kitaip mes visi turėsime daug problemų. Slėpdama dėžutę po savo paltu jaučiausi keistai. Ema tiek daug dėl mūsų visų padarė, aš nedvejodama ją pasitikėčiau, tai kodėl mergina nepasitiki mumis?
Kai grįžau į jos kambarį padėjau dėžutę ten kur radau ir apsidairiau. Viskas atrodė taip kaip ir prieš įeinant į kambarį. Dabar teliko grįžti į sodą ir žiūrėti kas bus toliau.