Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

66. Ema

Visą pamoką praleidau kalbėdama su Krisu. Aš tikrai pavydžiu. Buvo sunku tai pripažinti, tačiau tai tiesa. Aš nenorėjau dalytis Leo su niekuo. Man patiko jog vaikinas rodo dėmesį man, man patiko leisti laiką su juo. Man patiko mokytis, treniruotis, versti jį juoktis arba gerai pasukti galvą kai padedu jam su kompanijos popieriais.
Šiandien neturėjau jokių po pamokinių susitikimų. Kadangi Karolina buvo užsiėmusi su jaunesnių klasių moksleiviais dėl kalėdinio renginio aš turėjau laisvo laiko. Dvi valandos iki važiavimo pas Leo.
Patraukiau į kabinetą kuriame tikėjausi jį rasti. Kai nelankydavo pamokų jis visada būdavo viename iš kabinetų kurie priklausė internato direktoriui. Kai priėjau prie atvirų durų suvokiau jog šviesiaplaukis yra ne vienas. Suspaudžiusi kumščius vos susitvardžiau neįsiveržusi. Su juo buvo tamsiaplaukė kalė.
- Privalai sutikti, - ištarė ji saldžiu balsu ir aš pasitraukiau nuo durų jog vaikinas manęs nepastebėtų. – Jeigu nebūsi mano vaikinu dar šį penktadienį paskelbsiu internato laikraštyje apie tą kekšyte, Ema.
Kekšyte? Tuoj aš parodysiu jai kekšyte. Stipriai suspaudžiau kumščius ir giliai įkvėpusi bandžiau nurimti. Ji tikriausiai net nesuvokia kur kiša savo nosį. Senojoje savo mokykloje ji jau būtų po mano kojomis.
- Emile, - Leo balsas buvo griežtas ir aš suvokiau jog ta šliundra jį šantažuoja. – Nedrįsk.
- Tuomet viskas, - jos balse išgirdau džiugesį ir aš akimirksniu pasitraukiau nuo durų.
Priėjau prie laiptų ir tą akimirką tamsiaplaukė išėjo iš Leo kabineto. Kai ji sustojo priešais mane aš nusišypsojau ir nužvelgiau ją nuo galvos iki kojų. Jos plaukai buvo gražiai sušukuoti, didelės rudos akys ir klastinga šypsena ant jos veido lyg kokia kaukė. O taip, tokias kaip ji aš mokėjau nuleisti ant žemės. Ji manė jog yra geresnė už mane. Deja, ji tikriausiai pamiršo kas esu.
- Labas, mudvi dar nebuvome susipažinusios, - ištarė ji nusibraukdama plaukus į šoną. – Aš Emile Lokvud.
Ji ištiesė ranką, tačiau aš jos net nepaliečiau.
- Tik to man ir reikėjo, - vyptelėjau ir pradėjau eiti.
Išsitraukiau savo telefoną ir pradėjau naršyti per turimus adresus. Man reikėjo kažko kas galėtų man padėti ištraukti kuo daugiau purvo apie tos merginos šeimą. Neleisiu jai šantažuoti Leo ir taip paprastai išsisukti.
Nusprendžiau paskambinti Džeikobui. Jis buvo man kaip brolis nors mudu iš tiesų buvome pusbrolis ir pusseserė. Mano mama turėjo seserį kuri su vyru mirė prieš metus auto avarijoje. Dabar Džeikobui dvidešimt vieneri metai ir jis studijuoja universitete, o laisvu laiku atlieka praktiką vienoje iš tėvo įmonių.
Nuspaudžiusi pusbrolio numerį pradėjau laukti. Kai vaikinas neatsiliepė suspaudžiau lūpas ir atsirėmiau į sieną. Jam tikriausiai dabar vyksta paskaitos, turėčiau pabandyti vėliau. Tačiau vien pagalvojus jog turėsiu laukti kol ką nors sužinosiu apie tą kalę mane varė iš proto.
Kai jau norėjau pradėti eiti mano telefonas pradėjo skambėti. Nudžiugusi iš karto atsiliepiau ir negalėjau nuslėpti džiaugsmo vėl išgirdus jo balsą.
- Em, nieko apie tave negirdėjau visą amžinybę, - prabilo jis, o aš susmukau ant grindų ir ištiesiau kojas. – Smagu jog prisiminei mane.
- Atleisk, daug visko nutiko, - prisipažinau. – Tėvas įkišo į internatą, o čia ribotos galimybės.
- Girdėjau, - atsiduso jis. – Kai atvažiavau atostogų negalėjau patikėti jog tavęs nėra. Be to pati kalta jog išvedei jį iš kantrybės, sakiau jog taip nutiks.
- Nepradėk, - burbtelėjau. – Netrukdau tau?
- Man kaip tik pertrauka, einu užkąsti. Tai kas nutiko?
- Turiu problemą, - prisipažinau. – Viena kalė mano jog gali drabstyti purvą ant manęs, reikia jog iškapstytum ką nors apie jos šeimą, bet ką, kas priverstų ją užsičiaupti.
- Tau tai kainuos, - pavarčiau akis nes dabar tam neturėjau laiko, bet žinojau, jog kitaip jis nesutiks. – Per Kalėdas turėsi elgtis gražiai ir neiškelti dramos,
- Tu vyksi į Havajus? Tikrai? – negalėjau patikėti.
- Taip, tai ar sutinki, princese?
Giliai įkvėpusi linktelėjau nors to jis ir nematė. Galiausiai pasakiau merginos vardą ir pavardę, o Džeikobas pažadėjo jog ištrauks viską kas įmanoma. Tokie dalykai jam iš ties sekėsi. Neįsivaizduoju iš kur jis ištraukdavo informacija, bet tai tikrai padėdavo. Dabar kai pagalvoju, jeigu jis turėtų nors menkiausia užuominą ką man padarė Pyteris jis jau turėtų viską.
Sėdėjau ant žemės kol nepasirodė Leo. Vaikinas jau  buvo baigęs tvarkyti savo reikalus todėl pasiūlė vykti namo ir užsisakyti maisto. Sutikau ir kai įsėdome į jo automobilį stebėjau jo veidą. Jis galėtų man pasakyti. Jis galėtų pasakyti kas vyksta su Emile, tačiau kai Leo pažvelgė į mane suvokiau ką jis daro. Jis bando mane apsaugoti. Manęs nereikėjo saugoti, tik ne nuo tokių kalių kaip ji.
Kol važiavome jis tylėjo, o aš bijojau jog jeigu praversiu burną išplūsiu jį. Turėjau laikyti liežuvį už dantų kol nesužinosiu visko.
Atidaręs duris, Leo įleido mane pirmą, o aš tvarkingai pasikabinusi paltą nusimoviau savo batus ir patraukiau į virtuvę. Man reikėjo kavos. Labai stiprios kavos. Kai pastvėriau puodelį ir atsisukau, susidūriau su mėlynakiu. Mano širdis iš karto šoktelėjo, o kvėpavimas pasidarė gilesnis. Jis buvo taip arti jog mudu vos lietėmės.
- Tavęs nebuvo pamokoje, - prabilau nežinodama ką daryti toliau.
- Turėjau reikalų, - jis vis dar stebėjo mane ir aš troškau paliesti jo skruostą. – O tu praleidai fiziką.
- Turėjau reikalų, - atkirtau vis dar stebėdama jį. – Nori man ką nors pasakyti?
Vieną akimirką jau maniau, kad jis man pasakys, bet tuomet jis atsitraukė ir aš giliai įkvėpusi bandžiau nustumti nusivylimą kuris mane apėmė. Gerai, galime žaisti ir taip.
Pasidariau kavos ir nuėjau į kambarį. Leo kambarį ir pamiršusi pasibelsti sustingau. Jis stovėjo tik su apatiniais ir aš išsižiojusi žengiau atgal ir apsipyliau ranką su kava. Aiktelėjusi paėmiau puodelį į kitą ranką ir nuleidau akis. Velnias, juk šią taisyklę su beldimu sugalvojau pati. To nebūtų nutikę, jeigu Leo nubūtų leidęs savęs bučiuoti kažkokios kalės kurią norėjau pakasti po pirmu medžiu.
Staiga Leo atsirado priešais ir paėmęs puodelį pastatė ant spintelės. Suėmęs mano ranką jis iš karti nusitempė mane į vonios kambarį ir atsuko šalta vandenį. Pakišęs ranką po tekančiu vandeniu jis pradėjo laukti, o aš jaučiau kaip mano skruostai nusidažo raudonai. O dieve, man karšta, jis vis dar stovi tik vienais apatiniais, o aš negaliu nežiūrėti į jo pilvo presą.
- Ema? – kilstelėjau antakius ir pažvelgiau jam į akis nes net neturėjau suvokimo ko jis manęs klausiau.
- Hm? – sumirksėjau ir jo veide atsirado šypsena.
- Klausiau ar dar skauda?
- Ką skauda? – vis dar sutrikusi nesuvokiau apie ką jis kalba, bet tuomet jis išjungė vandenį ir suėmęs mano ranką ją nusausino.
- Ranka?
- Ak, - sumurmėjau nuleisdama akis. – Ne, man viskas gerai.
Pabandžiau ištraukti ranką, bet Leo jos nepaleido. O kai atsisukau visu profiliu į jį pamiršau kaip reikia kvėpuoti. O dieve kodėl jis turi mane taip veikti? Aš iš ties dabar norėjau jį pabučiuoti, jau ketinau tą padaryti, bet mano skrandis išleido keistus garsus ir vaikino lūpų kampučiai pakilo į viršų. Šūdas, kodėl dabar?
Leo grįžo į kambarį apsirengti, o aš į virtuvę gerti savo kavos. Susiėmusi už galvos norėjau gerai save papurtyti. Nejaugi aš tikrai įsimylėjau Leonarda? Vaikiną kuris yra šaltas, užsisklendęs ir kuris savo laisvalaikį aukoja padėdamas tėvui su jo kampanija. Aš įsimylėjau vaikiną su kuriuo pradėti žaidimą yra savižudybė, tačiau aš mėgau rizikuoti. Ir kuo daugiau leidau laiką su juo tuo darėsi sunkiau atsispirti jo kūnui, jo lūpoms.
- Nori picos ar sušio? – grįžo vaikinas ir aš pakėlusi galvą nužvelgiau jo aprangą. Kad ir ką jis apsirengtų visada atrodys patraukliai.
- Pica skamba nuostabiai, - tarstelėjau pakildama iš savo vietos. – Einu į dušą.
- Žinoma, - tarstelėjo jis nusisukdamas nuo manęs.
Akimirką pastovėjusi nuėjau į dušą. Kodėl viskas turi būti taip komplikuota? Kodėl Leo negali žengti pirmo žingsnio? Ak tiesa. Jis matė kokia pažeidžiama galiu būti. Jis nėra kvailas, tikriausiai jau suvokė jog kažkas mane stipriai įskaudino, ar net užgavo, bet vyliausi jog jis nežino kas iš tiesų nutiko. Netroškau dabar ar kada nors vėliau apie tai kalbėti, bet nujaučiau jog kuo ilgiau slepiu tiesa nuo jo tuo bus sunkiau prisipažinti. Ir nesvarbu kaip giliai palaidoji praeitį, ji vis tiek išlys su visu purvu. Visada taip buvo ir aš žinojau kuo rizikuoju.
Išlipusi iš dušo apsimoviau raudoną sijoną panašų į savo uniformos ir nesivargindama užsisegti liemenėlės užsivilkau vaikino paliktais baltais marškiniais. Kai grįžau į virtuvę Leo kaip tik į lėkštę dėjo atvežtas picas ir aš susirangiusi ant kėdės pažvelgiau į jį. Kai mudviejų akys susitiko galėjau prisiekti jog jis sulaikė kvėpavimą.
- Žaidi su ugnimi, žinojai? 
Jo balsas buvo duslus ir aš apsilaižiusi lūpas galiausiai linktelėjau. Aš žinojau ką darau.