Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

33. Ema

Negalėjau sudėti bluosto nes visą laiką mano mintys sukosi apie tai kas nutiko šeštadienio vakarą ir sekmadienio ryta. Dabar kai viską prisiminiau man buvo gėda dėl to ką padariau ir negana to jaučiau kaltės jausmą kuris po truputį valgė mane iš vidaus. Aš nesielgiu taip, neturėjau pasiduoti silpnumui ir išeiti iš Leo namų. Viso to net nebūtų buvę jeigu būčiau bent truputį pagalvojusi apie pasekmes. O kas jeigu mane pastebėjo koks nors žurnalistas ar fotografas? Mano tėvas būtų iš ties labai nepatenkintas, bet iš kitos pusės troškau laisvės. O čia buvau uždaryta ir negalėjau eiti ten kur noriu.

Jau buvo pradėję aušti, o aš jaučiausi kaip neišsimiegojęs zombis. Visą laiką varčiausi lovoje ir galvojau apie tą bučinį kurio neturėjo būti. Kodėl pabučiavau vyrą kurio nemėgstu? Kurių galų man reikėjo taip stipriai prisigerti, kad nebepastovėčiau ant savo kojų? O negana to jis dar nuvilko mane į dušą, o po to paliko tik su savo marškiniais kai jis turėjo daugybę Karolinos drabužių.

Buvo jau šešios kai išgirdau atsidarančias kambario duris. Monika grįžo todėl nusiklojau nuo savo veido anklodę ir pažvelgiau į merginą kuri jau vilkėjo savo klasės uniformą. Merginos juodi plaukai buvo susivėlę todėl ji greitai persibraukė ranka ir juos suglostė. Vengdama mano žvilgsnio priėjo prie savo lovos ir iš karto išsitraukė kosmetikos priemones.

- Labas ir tau, - vyptelėjau išlipdama iš savo šiltų patalų.

- Sveika, - šyptelėjo ji ir pradėjo skubiai teplioti savo veidą.

- Ar kas nors nutiko? - Pradėjau artintis ir tuomet akimirksniu sustojau. - Monika?

Mergina nedrąsiai pakėlė savo galvą, bet tai ką išvydau prieš kelias akimirkas jau nebebuvo. Ji greitai užmaskavo pamėlusią vietą ant skruosto ir ties akimi, bet tai neprasprūdo man pro akis todėl nieko nelaukdama priėjau prie savo spintelės ir susiradau servetėles. Nežinau kodėl mane apėmė toks pyktis, bet priėjusi prie Monikos nuvaliau jos veidą ir tik tuomet suvokusi ji, pradėjo priešintis. Tačiau buvo per vėlu, dabar aiškiai mačiau mėlynę po jos akimi ir ties skruostu ir negalėjau patikėti, kad ją kažkas užgavo.

- Vakar paslydau vonioje ir atsitrenkiau į spintele, - vyptelėjo ji ir vėl pradėjo maskuoti savo veidą tarsi prieš akimirką nebūčiau jos akyse išvydusi baimės.

- Nejaugi? - Kilstelėjau antakį ir akylai stebėjau jos veiksmus. - Laikai mane visiška kvaiša? Sakyk kas nutiko.

- Nesijaudink dėl manęs, - šyptelėjo ji ir pradėjo šukuotis plaukus. - Man tikrai viskas gerai ir aš nemeluoju.

- Žinoma, kad meluoji ir tikiesi, kad patikėsiu, gariau jau sakyk tiesą. - Pareikalavau ir jos akyse išvydau ašaras.

- Tai mano patėvio darbas, - pratrūko ji ir užsidengusi veidą pradėjo kūkčioti. - Mano mama sunkiai serga ir ji negali pakilti iš lovos, o patėvis man atvažiavus namo visada kabinėjasi ir net pakelia ranką, bet aš nieko negaliu padaryti! - Ji pažvelgė į mane ir man pasidarė iš ties skaudu.

- Atleisk, - sušnabždėjau ir paglosčiau jos nugarą. - Kodėl nesikreipei į policija?

Ji lėtai atitraukė savo rankas ir pradėjo valytis veidą. Jos tušas nubėgo kaip ir neseniai uždengtas skruostas. Man iš tiesų buvo gaila matyti tokį vaizdą ir net gi pajutau skausmą kurį kadaisę man buvo sukėlęs Pyteris. Jis irgi manimi pasinaudojo, ir aš neturėjau nieko šalia kas mane būtų galėjęs užstoti, todėl jaučiau atsakomybę už Monika. Aš galėjau jai padėti, ne tik, kad galėjau, bet ir privalėjau kažką daryti. Ji buvo šauni mergina su kuria buvo smagu leisti laiką, ji nė iš tolo nepriminė mano senų draugų ir tuo ji man patiko, todėl atsitraukusi nuėjau iki savo spintelės ir ištraukusi telefoną jį suspaudžiau.