Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

67. Ema

Džeikobas paskambino iš pat ryto, todėl man teko išeiti iš chemijos pamokos. Atsirėmusi į sieną vėl prikišau telefoną prie ausies ir vyliausi išgirsti geras naujienas. Leo taip ir nepasakė kas nutiko su ta mergina, o aš nespaudžiau jo, nes suvokiau kodėl jis taip elgiasi.
- Atleisk, princese, bet nieko gero neturiu tau. – galiausiai ištarė vaikinas ir aš suspaudžiau pirštus. – Tos merginos tėvai yra vienos didžiausių žurnalo savininkai. Jų istorija švari, jokių nusikaltimų ar pažeidimų. Jie net gi yra sudarę su tavo tėvu sutartį jog be atsakingų žmonių patvirtinimo nebūtų viešinama vienokia ar kitokia informacija.
- Velnias, - sušnabždėjau ir prisiminiau tai ką Emile pasakė Leo. – Tiesa pasakius tai nuostabu.
- Kaip tai gali būti nuostabu? – pasidomėjo pusbrolis.
- Tu pats sakei, jog be tėvo leidimo, yra draudžiama viešinti informacija apie mūsų šeimą, verslą ar ne?
- Tavo tėvas tam neturi laiko, tą daro jo sekretorė, bet mintį pagavai.
- Būtent to man ir reikėjo, - vyptelėjau. – Ačiū Džei, pasimatysime per Kalėdas.
Nespėjus jam dar ko pridurti išjungiau pokalbį ir grįžau į klasę. Mokytoja nebuvo patenkinta mano išėjimu todėl iš karto pakvietė prie lentos. Tačiau kai išsprendžiau visus jos duotas užduotis ir net pasakiau taisykles ji paleido mane.
Atsisėdau šalia Karolinos kuri vietoj to jog spręstų uždavinius, braižė schemas artėjančiam renginiui. O aš pradėjau daryti sąrašą su dovanomis. Dar nieko nebuvau nupirkusi, todėl vyliausi jog kai nuvyksime į Havajus galėsiu vieną dieną skirti apsipirkimui.
- Kiek laiko jau miegat kartu? – paklausiau Karolinos ir ji kilstelėjusi antakius pažvelgė į mane.
- Aš nemiegu su niekuo. – jos skruostai pradėjo rausti ir aš mirktelėjusi linktelėjau.
- Kaip pasakysi.
- Ar tu su Krisu, - ji nutilo ir aš papurčiau galvą. – Žinai jeigu jis tau tikrai patinka, tai žinok jog aš nieko prieš.
- Lyg man reikėtų tavo leidimo, - sukikenau ir į mus pažvelgė mokytoja. – Ne, mudu tik geri draugai. Tad nurimk.
Ji pavartė akis, o aš pastūmiau jai savo sąsiuvinį jog bent jau nusirašytų kažką nes mokytoja nenustodama į mus skersavo. Pastaruoju metu mudvi puikiai sutarėme. Kai likdavau pas ją, eidavome apsipirkti ir net bandėme kartu kepti pyragą. O jos mama man papasakojo daug apie savo jaunystę ir mano mamą. Kiekvieną kartą apsilankiusi pas ją jaučiausi tokia vieniša, nes mano santykiai niekada nebus tokie geri su tėčiu ir Marina. Apie ją net nenorėjau pagalvoti.
Nuskambėjus skambučiui patraukiau iš klasės. Dabar turėjo būti matematika ir ketinau susirasti Leo ir nutempti jį į klasę. Šį kartą jis neišsisuks. Pradėjau lipti laiptas į trečią aukštą ir susidūriau su Dilanu. Pasisveikinęs jis nuskubėjo žemyn tikriausiai susitikti su Karo.
Ignoruodama žvilgsnius broviausi pro mokinius kurie man šypsojosi, sveikinosi ir net norėjo su manimi pakalbėti. Tačiau tam dabar neturėjau laiko. Ėjau iki pat Leo kabineto, bet sustojau, nes jis stovėjo prie durų, o šalimais Emile. Mergina ištiesė voką ir kaip tikra gyvatė droviai šypsojosi. Aplinkui buvo susispietę mokiniai kurie susižavėję tyliai šnabždėjosi. Tarsi gražiausia internato mergina pagaliau sulaukė nuostabaus vaikino dėmesio. Deja, gražiausia mergina buvau aš, ne tik graži, bet ir protinga.
Prisiartinusi pastvėriau voką dar nespėjus Leo jį paimti. Nieko nelaukdama suplėšiau jį ir mečiau į merginos veidą. Ta išsižiojusi kilstelėjo antakius ir pažvelgė į vaikiną, bet dar jam nespėjus įsikišti uždėjau ranką ant Emiles krūtinės ir pradėjau ją stumti iki pat sienos.
- Ema, - griežtas Leo balsas privertė ne vieną krūptelėti, bet tik ne mane.
- Nesikišk, - paliepiau pažvelgusi į jį ir primerkusi akis vyptelėjau. – Taigi Emile, - uždėjau viena ranką ant sienos ir visiškai sumažinau tarp mūsų atstumą. – Girdėjau jog turi kažką prieš mane, - tyliai ištariau nepaleisdama jos žvilgsnio. Aplinkui balsai nutilo ir aš galėjau prisiekti jog dabar visi į mus spokso ir trokšta išgirsti apie ką kalbame. – Kodėl tau to nepaskelbus internato laikraštyje? Kaip manai ką pasakys tavo tėvai kai aš paskambinsiu savo tėvui ir parodysiu jam kas apie mane rašoma? – ji stipriai suspaudė pirštus, o jos lūpos susispaudė į ploną liniją.
- Laikraštyje galime rašyti ką tik norime ir tam nereikia leidimo. – išrėžė ji.
- Tikrai? Nes kiek žinau jog tavo tėvai prieš kažką skelbdami apie mano šeimą turi gauti leidimą, įdomu ką jie pasakys kai pamatys ką padarė jų tobula dukrelė. Mano tėvui tai nepatiks, jau įsivaizduoju teismus ir milijonų vertės nuostolius, bet jauskis laisvai, pirmyn. – nubraukiau jos plaukus į šoną ir palinkau prie jos ausies. – Tačiau jeigu dar kartą pagrasinsi Leo, aš sunaikinsiu ne tik tave, bet ir visus kurie tau rūpi, supratai?
- Leo mano vaikinas, jis sutiko, - su ašaromis akyse ji metė žvilgsnį už manęs kur stovėjo vaikinas.
- Leo yra mano, supratai?
Stipriai suspaudusi lūpas ji nuleido akis žemyn ir aš praleidau ją. Mergina akimirksniu pradėjo eiti, o tuomet pasigirdo kitų mokinių kikenimai. Vieni mane sveikino, kiti tiesiog per atstumą šypsojosi, o aš jaučiau kaip stipriai daužosi mano širdis.
Aš ką tik prieš puse čia susirinkusių pareiškiau, jog Leo yra mano. Kai lėtai atsisukau ir pakėliau akis mano širdis pradėjo daužytis į šonus taip greitai jog aplinkui vėl pasidarė tylu. Girdėjau tik savo pačios širdies dūžius. Leo žvelgė į mane, bet aš nežinojau apie ką jis galvoja. Dieve atiduočiau tiek daug jeigu žinočiau kas dedasi jo galvoje.
Vaikinas žengė prie manęs ir pastvėręs už riešo pradėjo tempti tolyn nuo visų. Mudu pasiekėme jo kabinetą ir jis atidaręs įstūmė mane į vidų. Kai užtrenkė duris aš spėjau tik pasisukti į jį kai pajutau tvirtas rankas kurios atsidūrė ant mano liemens. Dar nespėjus susivokti jis priglaudė savo lūpas prie manųjų ir aš sulaikiusi kvėpavimą negalėjau patikėti, kad tai vyksta.
Pravėriau savo lūpas leisdama jo liežuviui brūkštelėti per mano dantis. Mano rankos apsivijo jo kaklą ir aš prisispaudusi prie jo jaučiau kaip pradeda linkti mano keliai. Jis bučiavo mane taip lyg aš būčiau paskutinis oro gurkšnis, tarsi jam pažvelgus į mane išnyksiu kaip sapnas. Jaučiau galią, jaučiau kaip jam sunku valdytis. Jis bijojo mane nuskriausti.
Mano nugara atsitrenkė į sieną ir aš atsitraukdama nuo jo įkvėpiau. Jo lūpos nuslydo ant mano kaklo ir aš užsimerkusi mėgavausi šiltais jo prisilietimais. Niekada nemaniau jog sugebėsiu tuo mėgautis, tačiau tik Leo bučinių aš troškau.
Susiradusi jo burną vėl užspaudžiau bučiniu ir mano rankos nuslydo per jo krūtinę. Pati nesuvokdama ką darau atlaisvinau jo kaklaraištį ir atsegiau pirmas dvi sagas. Jo rankos vis dar atsargiai braukė per mano kūną tarsi bet kurią akimirką sulūžčiau.
- Dieve, Ema, mums reikia sustoti, - sunkiai šnopuodamas ištarė jis atitraukdamas savo lūpas nuo manųjų.
- Nori sustoti? – paklausiau vėl jį pabučiuodama ir sugebėjau atsegti dar tris sagas. Jo ranka nuslydo po mano marškinėliais ir aš krimstelėjusi jo lūpą prisispaudžiau prie tvirto kūno. – Nesustok, - sušnabždėjau kai jo ranka atsidūrė ant mano krūtinės.
Tačiau tuomet Leo sustojo. Sunkiai alsuodamas jis atsiplėšė nuo manęs ir pasitraukęs kaip galima toliau sukišo pirštus į savo plaukus. Stovėjau vis dar prie sienos ir bandžiau suvokti ką padariau ne taip. Ar aš kažką pasakiau?
- Leo? – mano balsas vis dar buvo duslus, o kai vaikinas atsisuko jo akyse išvydau troškimą, geismą ir norą mane paimti čia ir dabar.
- Mes mokykloje, - ištarė jis atsiremdamas į suolą. – Tu varai mane iš proto, žinojai? Daugiau nei du mėnesius.
Suspaudžiau lūpas bandydama nuslėpti šypseną. Tai reiškia aš jam patinku? Pasitraukiau nuo sienos ir priėjau prie jo. Uždėjau rankas ant jo krūtinės ir galėjau jausti kaip stipriai daužosi jo širdis. Jo kūnas buvo tobulas, tos linijos, pilvo presas ir mano žvilgsnis nuslydo žemyn. Ankščiau net negalėjau pagalvoti apie kito vaikino prisilietimus, o dabar troškau jo.
- Nori manęs? – paklausiau bijodama pažvelgti jam į akis.
- Manau tai akivaizdu, - sušnabždėjo jis nubraukdamas mano garbanas į šoną. – Tačiau nenoriu tavęs skubinti, jeigu tu nenori.
- Noriu, - paprieštaravau ir mano rankos nuslydo ant jo kaklo. – Ar tu esi buvęs su kita mergina? – žvelgiau į jį ir negalėjau perskaityti apie ką dabar jis galvoja.
- Ne, - prisipažino jis. – Bet spėju tu esi.
- Ar tai problema? – sumirksėjusi bandžiau negalvoti apie Pyterį ir tai ką jis man padarė.
- Ne.  Nori iš čia dingti?
- Siūlai bėgti iš pamokų? – mano lūpose atsirado šypsena, o jo rankos apsivijo mano liemenį. – Negaliu patikėti, Leonardai. – priglaudžiau savo lūpas prie jo ir pavogusi bučinį jį apkabinau. – Eisime į pamokas, kartu.
- Kaip pasakysi, - sušnabždėjo man į ausį.