Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

31. Viola

 Savaitgalis buvo iš ties nuostabus, neskaitant to kai Ema pabėgo ir mums teko jos ieškoti, bet kuo daugiau praleidžiu laiko su Niku tuo labiau jis man patinka. Šis vaikinas turi didžiulę sielą ir nuostabų talentą kuris mane sužavėjo. Jo muzika atrodė nežemiška, tokia magiška jog galiu drąsiai teigti įsimylėjau jo griežiamus kūrinius.

Kad ir kaip nesinorėjo jog savaitgalis baigtūsi, bet vėl prasidėjo pirmadienis, velnio išrasta diena ir man teko apsirengti internato uniforma ir kartu su Eve keliauti į pamokas. Pati nemėgstamiausia pamoka matematika, bet per daug dėl to nesijaudinau, negaliu priversti savęs mokėti to ko nekenčiu.

Lėtai įėjau į klasę ir atsisėdau į savo suolą kuriame sedėdavau su Ema. Merginos dar nebuvo, ji visada vėluodavo todėl manęs tai visiškai nenustebino. Išsitraukusi sąsiuvinį atverčiau galą ir pradėjau paišyti. Tai buvo bereikšmiai piešiniai, tai kas gulėjo mano galvoje, nieko daugiau.

Vis dėl to nuskambėjus skambučiui Ema nepasirodė, todėl nusprendžiau, kad mergina šiandien praleis dalį pamokų. Nemačiau jos net ir vakar, nors ir buvo tikrai geras oras ir dauguma internato moksleivių atvykę iš namų leido laiką grįname ore, ji nepasirodė.

Kitą pamoką turėjau laisvą todėl galėjau eiti į sodą arba į biblioteką pasiruošti literatūros pamokai. Kadangi literatūra nebuvo taip pat mano stiprioji pusė nusprendžiau eiti pasimokyti. Gyliai širdyje tikriausiai tikėjausi išvysti Niką, bet tas mintis nuvyjau šalin.

Įėjusi į biblioteką pasisveikinau su moterimi kuri sedėjo prie stalo ir tvarkė mokinių korteles, o pati patraukiau į patį galą kur ramiai galėjau pasimokyti. Buvo vos keli mokiniai kurie skubiai rinkosi knygas, o aš išsitraukusi gana didelį sąrašą pradėjau žvalgytis knygų.

- Kodėl ta knyga turi būti taip aukštai? - Sumurmėjau po nosimi kai suvokiau, kad nepasieksiu knygos "Romeo ir Džiuljieta".

- Štai, - pajutau prie savo nugaros pisilietimą ir sutrikusi stebėjau kaip kažkieno ranka pakyla ir paima man reikalinga knygą.

Akimirksniu atsisukau ir pasijutau nejaukiai kai priešais save išvydau jauna mano literatūros dėstytoją. Nors jis man dėsto tik viena kartą per savaitę buvo iš ties nejauku stovėti taip arti jo. Iš karto susigėdusi nuleidau akis žemyn ir truputį pasitraukiau į šalį, kad būtų nors truputį daugiau vietos.

- Ačiū labai, - padėkojau pakėlusi savo akis.

- Tau nėra pamokos dabar? - Kilstelėjo savo akinius į viršų ir aš išspaudusi šypsena linktelėjau.

- Tiesiog noriu pasimokyti, - Gūžtelėjau pečiais ir dėstytojas pradėjo eiti prie lango vis dar nepaduodamas man knygos todėl sekiau iš paskos.

- Pažinojau tavo brolį, - staiga prabilo jis, - kaip jis laikosi?

- Neblogai, dabar studijuoje universitete.

- Atleisk, - jis staiga atsisuko ir ištiesė man knygą, kita ranka susitaršė savo plaukus ir tai mane prajuokino. - Kas? Nejaugi atrodau taip kvailai?

- Ne, - papurčiau galva ir nejučia pajutau kaip pradedu rausti. - Tiesiog jūsų plaukai na jie..

- Vadink mane Krisu, labai jau senas jaučiuosi kai visi kreipiasi ,,jūs".

Nesusilaikiau ir pradėjau juoktis. Šis dėstytojas nors ir buvo labai jaunas, bet visada sugebėdavo visus prajuokinti. O jo pamokos visada linksmos ir išskirtinės, jis tikrai turėjo potencialo mokyti ir svarbiausia suprasti kitus. Būtent tuo jis mane ir žavėjo.

Priglaudusi knygą prie krūtinės atsisėdau prie vieno laisvo staliuko ir stebėjau kaip Krisas su visais savo daiktais prisijungia prie manęs. Jis tiesiog buvo labai geras, visiems su kuriais jis bendravo ir dabar džiaugiausi galėdama pasiklausyti juokingų istorijų kurias jis patyrė su mano broliu. Negalėjau patikėti, kad jie buvo draugai, mano brolis niekada nėra net užsiminęs apie Krisą nors iš kitos pusės suvokiau kodėl. Mamai apskritai nerūpėjo ką veikia mano brolis, ji džiaugėsi tobula dukra kurią turėjo, na o tėtis, jis visada būdavo užsiėmęs su savo reikalais.