Internatas - Elitinė mokykla kurioje egzistuoja kitokios taisyklės. Šeši išrinkti mokiniai priklausantys klasei A. Talentingi, protingi ir už viską atsakingi. Ema Mongomer, aikštinga blondinė. Viola Heil, - švelni bei jautri mergina. Karolina Saliva...
Liko paskutinė pamoka po kurios teks praleisti savo laisvą laiką internato sode. Man čia jau pradėjo patikti, Emos dėka mane pradėjo vertinti visai kitaip. Šiandien per biologijos pamoką viena mergina norėjo sėdėti su manimi net kai pasakiau, kad man prastai sekasi su biologija.
Skubėjau į literatūros pamoką, nors iš tiesų troškau šią pamoką praleisti dėl vienos labai rimtos priežasties. Po susidūrimo su dėstytoju Krisu, pasijutau keistai. Jis buvo mano brolio metų ir taip kaip jis į mane žvelgė jaučiausi iš ties keistai. Tarsi jis mane pažinotų, tai buvo keista ir tuo pačiu mane trikdė.
Kramtydama apatinę lūpą prisiartinau prie klasės kuri deje buvo visiškai tuščia ir atsidususi atsisėdau į vidurį. Atsivertusi knygą su sąsiuviniu pieštuku pradėjau baksnoti į lapą ir jaučiau kaip kūnas pradeda kaisti. Kas man darosi? Nejaugi tikrai imu galvoti apie dėstytoja ir jo pasakytus žodžius? Po galais kodėl Šonas niekada apie jį nėra užsiminęs? Nesuprantu, juk pažinojau jo visus draugus, net ir tuos su kuriais jis ne itin bendravo, bet apie Krisą nieko negirdėjau, net jo vardo.
Pralėkė dar kelios minutės ir pasirodė dėstytojas. Iš pradžių jis manęs net nepastebėjo. Laikydamas rankose skaitoma knygą jis priėjo prie savo suolo ir atsirėmęs skaitė toliau. Tikriausiai jis ir nebūtų manęs pastebėjęs jegu būčiau sulaikiusi kosulį kuris mane ir išdavė.
Vaikinas lėtai pakėlė galvą nuo knygos ir akimirką žvelgęs nusišypsojo ir nusiėmė akinius. Jo šypsena privertė mane nurausti todėl apsimečiau, kad bandau rasti tinkamą puslapį nors knygą jau buvau atsivertusi prieš dešimt minučių.
- Esi ankstyva, - šyptelėjo jis. - Niekas per daug neskuba į pamokas.
Kilstelėjau antakį ir vos sulaikiau besiveržiantį juoką. Visi tik ir eina į šią pamoką dėl dėstytojo, ar bent jau merginos. Todėl arba jis to visai nepastebi arba jam tai nerūpi.
- Man patinka būti vienai, ten kur tylu ir ramu. - Vyptelėjau ir pažvelgiau į Krisą kuris beje buvo per daug arti mano suolo. - O jūs, turiu omenį tu, - pabrėžiau žodį ir pasijutau nejaukiai. - Tikriausiai net nepastebi, kaip visi trokšta patekti į šią vieną pamoką kuri būna kartą per savaitę.
- Tikrai? - Kilstelėjo antakį tarsi tai ką pasakiau nustebino jį. - Aš maniau, kad jiems patinka mano dėstamos pamokos.
- Esu tikra, kad taip ir yra, - greitai paprieštaravau ir susigėdusi nuleidau akis. - Man jos patinka, - pridūriau.
- Smagu tai girdėti.
Jo šypsena tikrai atrodė graži, ir miela tuo pačiu kerinti ir verčianti šypsotis. Bet jis buvo mokytojas, o mano mintys tiesiog vertė mane raudonuoti. Prikandusi apatinę lūpą galvojau kaip pratęsti pokalbį ir nesusimauti, bet nieko doro negalėjau sugalvoti.
- Gal po pamokų norėtum nuvykti į miestą, atsigertume kavos kokioje nors kavinėje? - Paklausė jis ir aš nebuvau tikra ar tai gera mintis.
- Nemanau, kad turėčiau eiti kažkur su mokytoju. - Numykiau ir vaikino veidą papuošė plati šypsena.
- Na dar nesu tikras mokytojas, - jo ta šypsena tikrai mane žudo, kodėl jis negali būti rimtas? Kodėl per tą kvailą šypsena esu siaubingai raudona? - Aš vos vienais metais už tave vyresnis. - Priminė jis.
-Aš pagalvosiu, - numykiau ir tą pačią akimirką pro duris įlėkė kikenančios merginos ir Krisas privalėjo atsitraukti.
Po akimirkos klasė prisipildė moksleivių ir nebeliko nei vieno laisvo suolo. Jeigu būtų leidžiama stovėti, net ir tokių atsirastų, tačiau taisyklės buvo tam, kad jų laikytumės. Prasidėjus pamokai pasinėriau į knygą ir klausiausi dėstytojo balso kuris tikriausiai žavėjo visas merginas, nes jos užuot sekusios tai ką skaito Krisas, spoksojo į jį susižavėjimo kupinais žvilgsniais.
Pamoka praėjo greitai, net pasidarė liūdna, kad ją turiu tik kartą per savaitę. Nuskambėjęs skambutis privertė merginas purkštauti ir prie Kriso stalo nusidriekė didžiulė eilė. Merginos norėjo nors kelias minutes pabendrauti su juo, o aš susirinkusi knygas patraukiau prie durų. Dar prieš išeinant pažvelgiau į vaikiną ir mudviejų žvilgsniai susitiko. Mane aplankė keistas jausmas kuris privertė širdį kelis kartus stipriai sudundėti mano krūtinėje ir nusukusi žvilgsnį pradėjau eiti.
- Viola, tavęs klasėje nemačiau. - Prabilo Dilanas iššokdamas priešais mane ir aš sustojusi krūptelėjau.
- Tu mane išgąsdinai, - nekaltai šyptelėjau ir pirštais nusibraukiau plaukus nuo veido. - Tavęs irgi nepastebėjau.
Vaikinas atsistojo šalia manęs ir mudu pradėjome eiti iš internato pastato. Karolina prašė po pamokų susiringti sode, todėl ten ir ėjome, o aš akies krašteliu stebėjau vaikino veidą. Jis neatrodė kaip visada, o tai buvo keista, nes Dilanas visada būdavo linksmas ir pilnas entuziazmo, o dabar buvo kažkas ne taip. Jis atrodė susimąstęs, ir net gi nusivylęs.
- Viskas gerai? - Nutraukiau užsitęsusią tylą ir vaikinas kvailai vyptelėjęs sukišo savo pirštus į plaukus ir linktelėjo.
- Kaip visada.
- Tai ne mano reikalas, bet neatrodai labai laimingas, - atsargiai išdėsčiau žodžius ir Dilanas sustojo.
- Žinai, kai ką nors mylime labai dažnai negalėdami to pripažinti mes įskaudiname juos, bet net ir tai suvokdami mes ir toliau skaudiname, nes bijome patys likti įskaudinti.
Linktelėjau, nes jis buvo teisus. Pati užuot kovojusi dėl Airono leidau tėvams manimi manipuliuoti ir palikti jį. Jeigu būčiau tikrai jį taip mylėjusi, nebūčiau išvykusi iš namų, būčau kovojusi ir dėl to man be galo skaudu.
Mano nuotaika buvo panaši į Dilano, abu paskendę savo mintyse kovojome su savimi. Net Niko muzika manęs nebejaudino, tarsi krūtinėje atsivėrė didžiulė praraja ir aš atsisėdusi ant krėslo susidėjau kojas ir apsikabinusi padėjau smakrą.
Po keliatos minučių prie mūsų prisijungė ir Nikas. Vaikinas bandė su manimi kalbėtis, bet supratęs, kad aš nenusiteikusi bendrauti išėjo pasidaryti kavos. Dilanas irgi po keliatos minučių pasišalino todėl norėdama nustumti mintis išsitraukiau švarų sąsiuvinio lapą ir pradėjau piešti. Net nesuvokiau ką piešiu, tiesiog norėjau išlieti visą savo skausmą ir neigiamas mintis kurios mane žudė.
- Viola, - krūptelėjau ir akimirksniu pakėliau galvą į Karoliną kurios net nepastebėjau. - Kur vaikinai.
- Jie virtuvėje, - sutrikusi ištariau ir mano žvilgsnis nuslydo prie Kriso kuris ramiai stovėjo prie savo sesers.
Karolina kažką sumurmėjo ir taip pat išėjo palikdama mane vieną su dėstytojum. Vaikinas atrodė atsipalaidavęs ir net gi puikios nuotaikos. Nusiėmęs nuo nosies akinius prisėdo šalia ir padėjęs aplankalus šyptelėjo.
- Ką tu čia darai? - Paklausiau ir pajutau kaip stipriai nervinuosi.
- Ketinu padėti pasirengti mokytojų dienai, - šyptelėjo jis ir aš pradėjau gręžioti savo rankas.
- Kadangi mes visi čia, pradėkim, - vyptelėjo Karolina atsisėsdama prie manęs iš kitos pusės.
- O kaip Leo su Ema? - Kilstelėjo antakį Nikas ir atsistojęs man už nugaros uždėjo savo rankas man ant pečių.
- Ema nesijaučia gerai, o Leo kaip visada. - Trūktelėjo pečiais ji. - Pradėkim, nes laiko liko nedaug, - sukomendavo ji ir visi kibome į darbus.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
