Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

19. Ema

Sakoma, kad nuo meilės iki neapykantos skiria vos vienas žingsnis, tačiau aš niekada nepatyriau meilės, bet neapykantos buvau tiesiog užpildyta. Sedėjau ant savo lovos ir gniaužiau rankose baltą voką su laišku. Gerklėje jaučiau gimulą kuris neleido kvėpuoti, o išdavikės sūrios arašos nusirito mano skruostu žemyn. Nepasirodžiau pirmuosiose dvejose pamokose, nes tiesiog negalėjau susitvarkyti ir ramiai išeiti iš kambario. Vėl atlanksčiusi lapą prisiverčiau perskaityti viską dar kartą ir pagaliau susiimti nes taip tęstis nebegali.

"Sveika Ema,

Ilgai galvojau, ką tau parašyti ir kaip išdėstyti savo mintis. Praėjo tiek daug laiko kai paskutinį kartą tave mačiau, bet užmiršti nesugebėjau. Tu visada mano mintyse, mano kūnę, juk žinai apie ką aš, mažyte ar ne? Juk tu nepamiršai to vakaro sporto salės persirengimo kambaryje? Nes aš to pamiršti negaliu. Taip, tu buvai vaikas, aštuntokė kuri troško vaikinų dėmesio, o aš dešimtokas kuriam tu patikai, ar pameni kai nusišypsojai? Tada tu pirmą kartą atkreipei mano dėmesį, o kas buvo toliau tu žinai.

Tikriausiai tu tai laikai išprievartavimu, jeigu nebūtum priešinusi, nebūčiau tau trenkęs taip stipriai, nebūčiau laikęs tavo gležnų rankų ir nebūčiau spaudęs tavo burnos, kad nerėktum. Tu to norėjai, aš žinau! Tu mane suvyliojai ir dabar aš niekaip negaliu pamiršti tų žydrų tavo akių ir šviesių plaukų. Tavo odos kvapas aplanko mane sapnuose ir aš vėl trokštu liežuviu perbraukti per tavo veidą, trokštu daryti tai ką dariau tada, ir aš esu tikras, tau patiks.

Nepamiršk manęs, Ema, nes aš tikrai neketinu, o juolabiau kai dabar esi taip lengvai pasiekiama. Gal tau ir pavyko mane ištrempti į visai kitą mokyklą, bet už tai tu dar atsiimsi, maža kekše. Priversiu tave vėl mane jajusti ir šį kartą tau patiks.

Su meile P.H" (Pyteris Harteris)

Sulanksčiau laišką ir įkišau į dežutę kuri turėjo užraktą. Ten dažniausiai dėdava man brangius daigtus, tačiau šis laiškas anaiptol nebuvo brangus, greičiau šlykštus ir siaubingas, bet nenorėjau išmesti įkalčių jeigu kada nors prasižiosiu kas man nutiko prieš daugiau negu tris metus.

Giliai įkvėpusi pradėjau valyti servetėlėmis savo veidą, tačiau ne veidas buvo purvinas, o mano suteršta siela. Jaučiausi pati sau šlykšti, būtent todėl pasikeičiau ir nebeliko tos trapios Emos kurią nuskriaudė siaubingas niekšas. Ta Ema mirė, išnyko ir daugiau jos niekada niekas nebematė. Aš slėpiau siaubingą paslaptį kuri graužė mane iš vidaus tačiau tai buvo dalis mano sąžinės ir aš niekada nesugebėsiu pasakyti tiesos.

Nusivaliusi veidą išsirišau plaukus ir pradėjau pudruoti savo odą. Paslėpusi pajuodusius paakius įsidėjau rudos spalvos kontaktinius lęšius ir pasidažiusi lūpas rausvu lūpdažiu nusišypsojau. Užsimovusi kojines pastvėriau Monikos man atneštą languotą raudoną sijoną ir priderinusi daudoną kaklaraištį atsistojau tiesiai priešais didžiulį veidrodį ir nužvelgiau save. Visgi negalėjau pakeisti švekelio todėl jis buvo baltas su juodomis juostelėmis palei apačią ir rankoves. Nebuvo taip jau blogai. Dirbtinė šypsena, švytintis veidas ir gana neblogai atrodantis naujas mano stilius.

Kadangi dabar buvo pusryčių metas ketinau susirasti Leo ir atiduoti jam tuos lapus. Nebuvau kvaila, suvokiau ką jis man pakišo, tačiau jis turėjo suvokti ir tai, jeigu ten padariau klaidų jo kompanija gali patirti didžiulius nuosmūkius, nebent jis man pakišo kopijas. Pasikapsčiusi giliau sužinojau kas yra iš tiesų Leo ir suvokiau, kad turiu konkurentą. Jis toks pat galingas ir įtakingas kaip ir mano tėvas. Jis iš ties turi daugybę kompanijų, o tiksliau jo tėvai, tačiau jeigu Leo taip dirba dabar esu tikra jau gana seniai dirba tėvams, o mokslai tėra pretekstas nesedėti namuose. Tačiau man tai nerūpėjo, jeigu ir suklydau tai čia jau ne mano reikalas, tai Leo namų darbai, o ne mano. Nors ir buvo įdomu, tačiau neketinu to imtis ir vėl ir joks jo šantažas daugiau manęs nepaveiks.