Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

45. Viola

Po pirmų dviejų pamokų ėjau į sodą, bet jaučiausi įsitempusi dėl visko kas nutiko. Vos įėjau pro vartus, mano ausis pasiekė nuostabi smuiko melodija kuri privertė akimirką sustingti. Jaučiausi siaubingai, po to ką bandė padaryti Nikas ir tai kas nutiko per vakarienę restorane su mano broliu ir dėstytoju Krisu. Nežinojau ką daryti, o merginų vis dar nebuvo.

Pastebėjęs mane Dilanas pamojavo ir aš nusišypsojau. Jis su manimi elgėsi tikrai gražiai. Jis buvo džentelmenas, mielas ir paslaugus. Tačiau jo akyse mačiau tiek liūdesio jog norėjau kažkaip padėti. Bet kaip aš galiu kažkuo padėti kai net pati nesugebu padėti sau?

- Sveika, kaip tu? – paklausė Dilanas kai atsisėdau priešais jį.

- Ačiū, geriau, - linktelėjau ir paėmiau laisvą puodelį. Netrukus prie mūsų priėjo ir Nikas. Vaikinas vengė mano žvilgsnio ir net nepratarė nė žodžio. Kokia aš idiotė. – Gal matei Ema?

- Taip ji buvo su manimi per chemijos pamoką, bet Leo vėl nėra.

Linktelėjau ir prisėdusi prie Dilano paėmiau bandelę su vanilės kremu. Vienas renginys jau praėjo, reikėjo ruoštis kitam. Ir aš jau turėjau daugybę minčių dėl helovyno. Nekantravau savo idėjomis pasidalinti su Karolina.

- Viola, tu moki žaisti krepšinį? – Dilono klausimas atitraukė mane nuo eskizų kuriuos paišiau ir aš iš karto papurčiau galvą.

- Mokykloje mums buvo privalomas tinklinis ir futbolas.

- Tai tu visiškai nenutuoki kaip jį žaisti?

- Ne, - prikandusi lūpa prisipažinau ir Dilanas garsiai atsiduso.

- Nujaučiu Ema irgi nėra jo žaidusi.

- Su tokiais nagais ji tikrai nežaidžia, - įsiterpė Nikas sukikendamas ir aš pažvelgiau į jį.

Žaliaakis atrodė susikrimtęs, jo net nemačiau pirmose dvejose pamokose kurios mudviem sutapo. Tikriausiai visą laiką jis grojo smuiku. Norėjau su juo pasikalbėti, ką nors pasakyti apie penktadienio vakarą, bet mano lūpos taip ir liko sučiauptos.

- Turėsim problemų jeigu nerasim dar vienos žaidėjos, - sumurmėjo Dilanas ir jo žvilgsnis nukrypo į vartus. – Na ką, pasiruoškit.

Žvilgtelėjau atgal ir išvydau skubančią Karoliną. Mergina rankose laikė didelį raudoną aplankalą, visa raudona ji susmuko ant sofos šalia Dilano ir nuleidusi galvą bandė kvėpuoti. Akimirką buvau tikrai sunerimusi, bet kai ji pakėlė akis suvokiau, jog ji tiesiog pavargusi. Jos tamsūs plaukai buvo išsitaršę iš kuodo, akys vos perbrauktos tušu.

- Kur ta blondinė? – pirmas dalykas kuris išėjo iš jos lūpų ir visus nužvelgus ji tyliai nusikeikė. – Kaip visada. – atsiduso ir išsklaidė lapus.

- Aš turiu nemažai idėjų dėl helovyno, - įsiterpiau ir Karolina linktelėjo.

- Nuostabu, visas idėjas gali palikti man, aš peržiūrėsiu, bet dabar turiu kur kas svarbesnį reikalą.

Ji sukišo savo pirštus į plaukus ir giliai įkvėpė. Norėjau paklausti kas vyksta, bet tuomet pasirodė Ema. Sukandusi dantis laukiau artėjančio sprogimo. Kai nebūdavo Leo šalia, tarp šių merginų galėdavo įsižiebti tikra viską naikinanti liepsna.

Ema atrodė kaip visada, plaukai tvarkingai susukti garbanomis, trumpas raudonai languotas sijonas. Neturėjau supratimo kuo jai nepatiko baltas, bet galbūt ji tiesiog siekė paerzinti Karoliną arba Leo. Balti jos marškinėlių galai buvo surišti ir matėsi nedidelis plotelis jos pilvo. Ant viršaus juodas švarkelis, o vietoj patogių batelių ji avėjo mažiausiai aštuonių centimetrų aukštakulnius. Jos tikriausiai be makiažo nebūtų įmanoma pamatyti.