Internatas - Elitinė mokykla kurioje egzistuoja kitokios taisyklės. Šeši išrinkti mokiniai priklausantys klasei A. Talentingi, protingi ir už viską atsakingi. Ema Mongomer, aikštinga blondinė. Viola Heil, - švelni bei jautri mergina. Karolina Saliva...
Šiek tiek jaudinausi. Tiesa pasakius net labai, ir net jaučiau kaip virpa pirštai. Mintyse repetavau mintinai išmoktus žodžius, bet žinojau jog vis tiek susimausiu. Niko klasė buvo gretimais manosios todėl jis ėjo šalia ir staiga suspaudęs mano pirštus privertė sustoti. Akimirką pažvelgiau į jo žalias akis ir sulaikiusi kvėpavimą bandžiau išspausti šypseną.
- Tu per daug jaudiniesi, - sušnabždėjo jis pernelyg arti manęs.
- Bijau, jog susimausiu, - prisipažinau nusukdama akis.
- Nesusimausi, - spustelėjo mano pirštus ir aš išvydau jo veide šmėstelėjusius jausmus. – Atsipalaiduok ir prisimink, kad vesi pamoką kuri tau patinka.
Jis buvo teisus, dailė man buvo viskas todėl po jo žodžių šiek tiek nusiraminau. Palinkėjęs geros dienos jis nuskubėjo į savo klasę pasiruošti. Kai atidariau duris klasė buvo tuščia. Neskubėdama išdėliojau savo piešimo reikmenis ir atsirėmusi į stalą laukiau pirmo skambučio. Visą savaitę svarsčiau kokias užduotis turėčiau duoti savo klasėms ir suvokiau ko pati norėčiau. Prikandusi lūpą net nepastebėjau kaip į klasę kažkas užėjo ir kai netyčia atsisukau į duris net krūptelėjo.
- Atleisk, neketinau tavęs išgąsdinti. – Atsiprašė Krisas švelniai nubraukdamas nuo veido užkritusią plaukų sruogą.
- Ne, viskas gerai. – šyptelėjau atsitraukdama nuo suolo.
Vaikinas atrodė iš ties gražiai. Vilkėdamas paprastas juodas kelnes ir baltus marškinėlius atrodė patraukliai ir net būtum galėjęs jį palaikyti mano bendraklasiu. Mano širdis vėl suspurdėjo ir aš susigėdusi nuleidau akis į savo rankas. Jaučiausi nejaukiai, o dar kai sužinojau, kad Krisas yra Karolinos brolis bijojau prie jos apie jį kalbėti. Negana to, Ema aiškiai parodė, kad juo domisi. O ir jis atrodė jog visai mėgavosi jos dėmesiu. Jiedu dažnai kalbėdavo apie literatūra, kitaip nei aš vargiai galėjau ką nors pasakyti. O Ema buvo visiška priešingybė. Ji sudarydavo iš ties klaidingą įspūdį apie save. Vis dėl to ji nebuvo kvaila blondinė. Ne ji buvo tokia pat protinga kaip ir Leo, o gal net ir protingesnė.
- Nerviniesi?
- Šiek tiek, - prisipažinau sunerdama rankas ant krūtinės. – Pirmas kartas kai kažkam vedu pamokas.
- Galiu įsivaizduoti, - sukikeno jis. – Pirmą kartą aš irgi nervinausi, bet patikėk po to jausiesi kur kas geriau. Tiesiog būk savimi.
- Ačiū, - droviai nusišypsojusi pastebėjau kaip vienas po kito pradeda rinktis penktos klasės moksleiviai. – Aš jau turėčiau pradėti, - droviai nusišypsojau ir Krisas atsitraukęs priėjo prie durų.
- Linkiu sėkmės, - pamojavęs jis iš karto pradingo.
Jaučiausi keistai šalia jo ir tuo pačiu norėjau pasilikti. Jis man kėlė dvejopus jausmus ir aš nebegalėjau susigaudyti kaip turėčiau jaustis. Krisas, Nikas ir Aironas. Bet kuo daugiau čia leidau laiką tuo mažiau galvojau apie paliktą vaikiną. Prikandusi lūpą net nepajutau kaip stipriai spaudžiu pieštuką savo pirštuose. Kažkada turėsiu grįžti savaitgaliui namo ir susitikti su Aironu. Ar sugebėsiu jam pasakyti, kad iš tiesų viskas baigta?
Krūptelėjau kai nuskambėjo skambutis pranešdamas apie pamokos pradžią. Lyg pati būčiau vėlavusi baikščiai nužvelgiau pilną penktokų klasę ir galiausiai atsipalaidavau. Viskas bus gerai, man tik reikia šiek tiek įsidrąsinti.
- Labas rytas, mano vardas Viola Heil, ir aš būsiu dailės pamokos mokytoja. – Prisistačiau ir viena mergaitė iškėlė ranką.
- Ar jūs priklausote klasei – A?
- Taip, - šyptelėjau ir visi įsitempę netvardė savo šypsenų. – Suprantu, kad ne visi mėgstate piešti, bet nebūtina piešti tobulai, kad parodytumėte ką jaučiate. Būtent šios pamokos tema yra kaip jūs jaučiatės. Pabandykite tai pavaizduoti popieriaus lape. Galite piešti kreidelėmis, akvarele, pieštukais, bet kuo.
Pasigirdo murmesiai, ir aš išdalijau visiems popieriaus lapus. Mačiau kokie vaikai sutrikę, todėl paaiškinau, kad nereikia siekti tobulumo, kiekvienas darbas yra unikalus, savaip tobulas ir žavus. Jiems tik reikia tai nupiešti.
Lėtai vaikščiodama tarp suolų stebėjau kaip vieni jau įsibėgėją piešia bei dėlioja spalvas, o kiti barbendami pieštukais į popieriaus lapus vis dar galvoja. Galiausiai pati atsisėdau ir nužvelgusi klasę pradėjau piešti. Greitai judindama pieštuką paišiau vaikų kontūrus bandydama kuo tiksliau atkartoti jų pozicijas bei veido išraiškas kai jie patys piešia. Tai neužtruko ilgiau nei penkiolika minučių ir aš su šypsena veide pakabinau lapą ant lentos ir vėl pradėjau vaikščioti po klasę.
- Man patinka ruduo, - prisipažino šviesiaplaukė kuri piešė spalvotus medžius. Tačiau tamsesnės spalvos tolėliau leido suprasti, kad ne vien džiugesys šios mažos mergaitės širdyje. – Bobiui labai patikdavo lakstyti per medžių lapus. – tyliai prabilo ji ir nuleido teptuką. – Pernai jis mirė.
- Labai užjaučiu, - mažas nedidelis pavadėlis susisukęs ant žemės leido suprasti, jog ji kalba apie savo šuniuką.
Nuėjau prie kitų vaikų kurie savo jausmus bei nuotaiką išliejo ant popieriaus lapo. Vieni buvo linksmi, kiti susirūpinę, o dar kiti tiesiog nežinojo kaip jaučiasi todėl tai ir atsispindėjo jų darbuose. Tačiau visi lyg vieno atrodė patenkinti savo darbais, o kai galiausiai pastebėjo mano piešinį visi lyg vieno paprašė jog padaryčiau jiems kopijas. Vėliau likusią pamoką vaikai smagiai šnekučiavosi ir dalinosi įspūdžiais, o aš stovėjau ir klausiausi.
Nuskambėjęs skambutis privertė visus pašokti ir liūdnai atsidusę dar kartą padėkojo už nuostabią pamoką. Likusi sužavėta ketinau pasiruošti naujai pamokai kuri bus šeštos klasės moksleiviams.
Išėjau iš klasės tikėdama pasikalbėti su Niku, bei paklausti kaip jam sekėsi, bet išvydusi Krisą nuskubėjau prie jo. Vaikinas atrodė iš ties įsitampęs ir net sutrikęs. Kai paliečiau jo petį jis krūptelėjo ir akimirksniu atsisuko. Tuomet jo veidą papuošė plati šypsena ir nusiėmęs akinius jis pasitrynė akis.
- Kaip praėjo pamoka?
- Siaubingai, - nusijuokė jis ir apsižvalgė. – Leo su Ema užvirė tikrą pragarą, - jis papurtė galvą ir susikišo rankas į kišenes. – Net direktorius paprakaitavo.
- Oho, - nusistebeilijau aš ir iš mano lūpų prasprūdo šypsena. – Galiu tik įsivaizduoti kaip buvo sunku.
- Ne, buvo siaubinga, o aš dar maniau išmanantis literatūra. Kai Ema pateikė testą iš dviejų metų senumo literatūros kūrinių vos sugebėjau kažką suregzti, net ponas Trivisas kuris dėsto literatūra penkiolika metų aiškiai buvo susinervinęs.
- Na manau kitos pamokos nebus tokios baisios, - bandžiau užjausti, bet išvydusi Kriso veido išraišką nesusilaikiau ir pradėjau juoktis. – Atleisk.
- Kita bus matematika, sudėjus Ema su Leo gausis karštai šaltas pragaras.
Nuskambėjo skambutis, ir Krisas kaip paauglys nusivaipė ir užsidėjęs akinius palinkėjo man sėkmės, nors iš tiesų jos jam reikėjo labiau.
Aš grįžau į savo klasę ir su nekantrumu laukiau šios dienos pabaigos kai galėsiu išgirsti linksmas istorijas kurios įvyko per pamokas.
Ups! Gambar ini tidak mengikuti Pedoman Konten kami. Untuk melanjutkan publikasi, hapuslah gambar ini atau unggah gambar lain.
