76. Ema

169 28 2
                                    

Penkios valandos automobilyje pralėkė kaip kelios minutės. Nors ir sutikau važiuoti į akademija, visiškai nesijaučiau saugiai. Žinojau, kad vaikinai nuo manęs nesitrauks nė per žingsnį, bet visi žinojome jeigu Pyteris garsiai nepripažins to ką man padarė viskas bus per nieką. Todėl jie turės laikytis atstumo.
Visi šeši sėdėjome internato limuzine kurį parūpino  direktorius. Sėdėjau šalia Leo kuris spaudė mano pirštus ir visą laiką bandė mane išblaškyti. Jo artumas vertė mano širdį plakti greičiau ir prisiminti ką mudu padarėme prieš keletą dienų. Tai buvo pati nuostabiausia mano naktis.
Pažvelgiau į vaikiną ir prikandusi lūpą tvardžiausi su noru jį pabučiuoti. Leo stebėjo mane, spustelėjęs mano ranką jis prispaudė savo lūpas man prie smilkinio ir privertė  atsiremti į jį.
Limuzinas įvažiavo pro vartus ir aš pažvelgiau į akademija. Į ją galėjo eiti visi baigę dvylika klasių. Keturi metai akademijoje ir Pyteris turėjo būti antrakursis.
Pajutau kaip kūnas pradeda drebėti, ir aš sumirksėjau bandydama suvaldyti ašaras. Leo apglėbė mane per pečius ir aš užmerkusi akis giliai įkvėpiau. Vairuotojas atidarė duris ir pirmoji išlipo Karolina. Paskui ją visi kiti ir mudu su Leo buvome paskutiniai. Mus pasitiko grupelė žmonių.
Visų jų uniformos buvo siaubingos. Vien dėl jų neičiau čia mokytis. Priešais mus buvo penkios merginos vilkinčios baltais marškinėliais ir žaliais švarkeliais su emblema. Jų žalsvai juodi sijonai buvo žemiau kelių ir siaubingi juodi bateliai žemu kulnu. Vaikinai atrodė panašiai, tik kai kurie vilkėjo žalius megztinius ir juodas kelnes. Tačiau jie atrodė draugiškai nusiteikę todėl sugebėjau išspausti šypseną.
- Sveiki atvykę į Habergo akademija, - išėjo į priekį šviesiaplaukė ir ištiesė Karolinai ranką. – Mes labai džiaugiamės, kad šiais metais pasirinkote mūsų akademija. Esu tikra jūsų internate yra daug talentingų mokinių kurie papildys mūsų gretas.
- Tikimės gerai praleisti laiką, - išspaudė šypsena tamsiaplaukė. – Mano vardas Karolina, čia Viola, -  vaikinai ir merginos pradėjo mums spausti rankas ir aš vis kartojau savo vardą kol nusibodo šypsotis.
- Neįsižeiskit, bet jūsų uniformos siaubingos, - leptelėjau ir mergina atsisuko į mane.
- Tu esi? – ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir jai pro akis neprasprūdo patrumpintas mano baltas sijonas. Tik dėl Leo jį pakeičiau kitaip vis dar mūvėčiau raudonai juodą.
- Mongomer, - sumirksėjau ir jos veidas akimirksniu persikreipė.
- Uniformos yra dalis akademijos, - bandė teisintis ji ir susinervinusi nubraukė plaukus į šoną. – Mums būtų didžiulė garbė jeigu tokia nuostabi mokinė kaip tu mokytųsi mūsų akademijoje.
- Tikrai? – kilstelėjau antakius. – Man patinka laužyti taisykles, be to esu tikra mirčiau iš nuobodulio.
Mergina išsižiojo atsikirsti, bet pasirodė akademijos prezidentas kuris atsiprašė už vėlavimą ir pasiūlė mus palydėti į bendrabutį. Žinoma merginos su merginomis, o vaikinai su vaikinais, jokių kartu negalėjo būti.
Pabučiavęs mane Leo nenoriai paleido ir patraukė į vaikinų pusę. Dilanas nulydėjo mus žvilgsniu ir aš stengiausi neparodyti kaip iš tiesų jaudinuosi.
Mus palydėjo į bendrabutį kuris buvo sujungtas su pačia akademija. Merginos buvo vienoje pusėje, o vaikinai visiškai kitoje. Akademija priminė didžiulius rūmus kuriuose galėjai pasiklysti. Didžiulis vidinis kiemas iš ties atėmė žadą, o kai pasiekėme raudonų plytų pastatą išgirdau kaip merginos aikteli. Taip iš ties vaizdas galėjo atimti žadą, bet tai manęs nežavėjo. Viskas ko troškau tai kuo greičiau dingti iš šios vietos. Didžiulė fojė kurioje pastebėjau net du apsauginius. Jie palaikė tvarką ir turėjo užtikrinti jog nė vienas studentas nepažeidžia taisyklių ir neslampinėja paskaitų metu.
Mus palydėjo į trečia aukštą pažymėta tris šimtai šešioliktu numeriu. Tai buvo mūsų kambarys. Jau norėjau eiti į vidų kai mergina papurtė galvą ir paliepė ją sekti tolyn. Žvilgtelėjau į Karo kuri iš karto prisistatė prie manęs.
- Kodėl mano kambarys ne su kitomis? – paklausiau kai tamsiaplaukė atrakino trys šimtai  dvidešimtą kambarį.
- Todėl jog visi kambariai yra skirti po du. – paaiškino ji.
- Tuomet aš liksiu su Ema, - pareiškė Karo apkabindama mane per pečius. – Tu nieko prieš Vio?
- Ne, man tinka, - šyptelėjo draugė ir šios akademijos studentė linktelėjo.
- Pietūs pirmą valandą, aš esu atsakinga už jus todėl ateisiu ir palydėsiu jus į kavinę. – ištarė ji ir ištiesė mums lapus. – Po to prasideda paskaitos, dėstytojams pranešta jog apsilankysite, galite klausti, fotografuoti, bei daryti viską ko jums reikia norint surinkti informacija. Jeigu reikės gido klauskit bet kurio moksleivio, visi malonūs ir draugiški.
Mums linktelėjus mergina pasišalino, o mes visos susėdome mano kambaryje. Karolina nuvirto ant gretimos lovos, o aš priėjau prie lango kuris turėjo grotas, čia prasčiau nei kalėjime. Visai netrukus atnešė ir mūsų daiktus. Viola pradėjo nagrinėti duotus popierius. Tai buvo akademijos žemėlapis ir surašytos paskaitos ir laikas. Be mūsų plano mes turėjome parengti pristatymą apie šią akademija ir nuoširdžiai aš mieliau pristatyčiau valstybinį universitetą nei šią prabangią skylę.
Turėjome dar kelias valandas iki pietų, tačiau kažkas pasibeldė į duris ir Karo nuėjo jų atidaryti. Išvydau šviesiaplaukę merginą kuri rankose laikė juodą voką. Maloniai nusišypsojusi ji pasveikino atvykus į akademija ir kai Karolina paėmė laišką ji apsisuko ir pradingo koridoriuje.
Mergina suspaudė voką ir pažvelgė į mane. Nereikėjo net sakyti, žinojau nuo ko šis laiškas. Giliai įkvėpusi linktelėjau Karolinai leisdama jai atplėšti, o pati nusisukau į langą. Nebuvau tikra jog būčiau galėjusi pati perskaityti.
- Brangioji, Ema, - pradėjo skaityti Karolina, o aš suleidau nagus į savo odą. – Pagaliau dievas išgirdo mano maldas ir atsiuntė tave pas mane. Ar supranti ką tai reiškia? – mano lūpa pradėjo virpėti ir pajutau Violos rankas at savo pečių. – Mačiau tave išlipant iš to limuzino. Mačiau kaip tas mulkis laikė tavo ranką, kaip bučiavo tavo lūpas. Pasirodo esi didesnė kekšytė nei aš maniau.  – Karolinos balsas drebėjo, buvau tikra jog jos kraujas užvirė ir jeigu dabar ta padugnė būtų priešais ją, ji sudraskytų Pyterį į gabalus. – Negaliu neigti, tu išgražėjai, tavo kūno linijos pritrenkiančios. Neįsivaizduoji kaip nekantrauju vėl tave paliesti. Tu esi mano ir niekas kitas tavęs nelies supratai? Galiu sugriauti tavo gyvenimą, ir jeigu nežaisi pagal mano taisykles visi sužinos kokia kekšė esi. Laukiu nesulaukiu kada vėl galėsiu pasimėgauti tavo kūnu. Su meile tavo P.H
Susmukau ant žemės ir pajutau kaip ašaros pradeda riedėti mano skruostais žemyn. Aš negaliu, negaliu susitikti su juo. O dieve, ką aš padariau? Kodėl, čia atvažiavau? Jis ras būdą kaip mane sužlugdyti ir mūsų planas yra visiškai kvailas.
- Viskas bus gerai, - sušnabždėjo Viola. – Mes tai ištversim ir jį sugausim, girdi?
- Taip, Viola teisi. Be to mes tavęs nepaliksime be priežiūros. Todėl tu būsi saugi, mums tik reikia jo prisipažinimo ir viskas bus gerai.
Man susitvarkius atėjo mergina kuri turėjo palydėti mus į kavinę. Pastvėrusi telefoną ir laišką išėjome iš kambario. Stengiausi nepalūžti, bet vos tik pamačiau Leo, puoliau jam į glėbį. Vaikinas suspaudė mane šalia savęs ir pabučiavęs mano kaktą sunėrė mūsų pirštus. Tik dvi dienos. Turėjau išgyventi tik dvi dienas ir vyliausi jog nieko blogo nenutiks.
Mums susėdus prie stalo vaikinai nuėjo paimti maisto, o aš ištiesiau Leo laišką kurį gavau. Jis visiškai nenustebo, žinojome jog vos pasirodžius taip gali nutikti. Kol jis skaitė aš žvelgiau į maistą priešais save ir suvokiau jeigu dabar ką nors suvalgysiu, tai teks bėgti iki artimiausio tualeto.
- Jis tavęs nepalies, pažadu, - sušnabždėjo vaikinas ir bandė mane priversti bent kažko užvalgyti, bet man buvo silpna. – Ema, tu nevalgei pusryčių, - priminė jis.
- Man bloga, - prisipažinau ir jis ištiesė sulčių stiklinę.
Sugebėjau atsigerti tik sulčių nes maistas atrodė visiškai neviliojantis. Kai baigėme pietus patraukėme į paskaitas. Leo ketino būti šalia. O kai negalėjo būti tuomet šalia manęs būdavo Nikas arba Dilanas.
Ketinome nueiti į dar vieną paskaitą. Mane lydėjo Nikas. Vaikinas visą laiką buvo vos per žingsnį nuo manęs. Mudu abu sustojome prie nedidelio būrelio žmonių ir aš iš karto jį atpažinau. Tamsiai rudi plaukai sukelti į viršų, šlykšti gundanti šypsenėlė kuri traukė kitų merginų žvilgsnius. Jo tvirta laikysena, žinojau jog jis žaidžia futbolą, bet nesitikėjau jog turi tokius raumenis. Kai paskutinį kartą jį mačiau jis neturėjo tokių raumenų, o dabar norėjau tapti nematoma.
Pastebėjęs mane jis prasibrovė pro kitus ir ištiesė Nikui ranką. Tačiau šviesiaplaukis nė neketino pajudėti. Susikišęs rankas į kelnių kišenes jis trumpam žvilgtelėjo į mane ir to jam už teko jog suprastu kas per žmogus stovi priešais.
- Mano vardas Pyteris Harteris, mums garbė jog atvykote į šią akademija, - nesulaukęs Niko paspaudimo jis pažvelgė į mane. – O kas ši žavi mergina?
- Ne tavo reikalas, - atkirto Nikas ir apkabinęs per pečius nusivedė mane tolyn.
- Man bloga, - sušnabždėjau nuleisdama galvą.
- Viskas gerai, tik laikykimės plano, esu tikras jog po paskaitos jis norės su tavimi pasikalbėti.
Toks turėjo būti planas. Žinojau jog Pyteris galiausiai pasirodys. Man reikėjo jog jis ir aš būtume vieni, bet apsupti žmonių. Nebuvau tikra ką jis gali man iš tiesų padaryti, bet jeigu jis neprisipažins aš vargiai jo atsikratysiu ir labai abejojau ar Nikas sugebės jį sustabdyti.

Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)Where stories live. Discover now