Love kills ♥ (Fanfiction with One Direction)

<LOVE KILLS. Chapter 35>

MELISOS AKIMIS.

Nenoriu eit į mokyklą. Prakeikimas, turėsiu sėdėti visą birželį mokykloj ir mokintis! Už ką man tokia bausmė? Susiėmiau už galvos. Gavau iš Emilės žinutę. Perskaičiusi ją, net neturėjau jėgų atrašyti, tad nutrenkiau telefoną į šoną. Rytoj manęs mokykloje nebus.

Rytas. Ketvirtadienis.

Gulėjau lovoje ir skaičiau žurnalą „Cosmopolitan". Kiek čia naudingų patarimų! Na, daugiausia apie tai, kaip suvilioti vaikiną ir panašiai. Todėl tik sprendžiau kažkokį mini testą. Laikrodis rodė 10h ryto, tad Emilė jau tikriausiai suprato, kad manęs nebus. Dėl viso pikto, kad man neskambintų, išsijungiau telefoną. Mamai tikriausiai nerūpėjau, kad net neatėjo pažiūrėti manęs, gal aš jau miriau? Nuėjau tyliai į virtuvę, kad neišgirstų niekas, bet deja, virtuvėje sėdėjo patėvis.

-Ko mokykloj nebuvai? —paklausė jis.

-O koks tavo reikalas? Vaidini jau gerą? —pasišaipiau net nežiūrėdama į jį. Jis įniršo ir pagriebė mane už riešo.

-Skauda? Oj, juk aš neturiu būti geras, tai gal tau patiks kai būsiu blogas?? —nusijuokė jis ir dar stipriau suspaudė mano ranką. Jaučiau kaip linksta keliai.

-Paleisk... —kažką sušnarpščiau ir jau galvojau kad prarasiu sąmonę, bet staiga jis mane atleido ir trenkė į žemę. Aš parkritau, tačiau šiaip ne taip atsistojau, tuo tarpu patėvis toliau kažką gamino. Aš atbulomis išėjau iš virtuvės ir nubėgau į savo kambarį. Pažiūrėjau į riešą. Jis pamėlynavo. Užsidėjau džemperį ir išbėgau į lauką. Buvo truputį vėsu, nors buvo gegužės pabaiga. Pasivaikščiodama nuėjau iki mokyklos. Įsijungiau telefoną. 20 žinučių ir praleistų skambučių. Perskaičiau pirmą žinutę:

„Melisa, kur tu esi? Tikiuosi tau viskas gerai ir ant manęs nepyksti. Jei sergi, sveik greičiau.. J - Emilė". Kitų žinučių net neskaičiau, bus tokios pačios kaip ir ši. Įsikabarojau į medį aukštai ir atsisėdau. Čia manęs nepamatytų niekas, bet kitus matysiu puikiai, kai bus pertrauka. Palaukusi 5 minutes, išgirdau skambutį. Kadangi dabar buvo kaip ir ilgoji pertrauka, dauguma mokinių traukė namo. Prieš pat man baigiant mokyklą, pastatė suoliukus. Dabar visi vaikai per pertraukas bėgdavo ant jų pasėdėti ir išraižyti kažką įsimintino. To neleido valdžia, tačiau niekas to nepaisė. Išvydau Emilę kalbant su Louis. Truputį išsižiojau. Gal jie ir visai šauni pora būtų. Prasidėjus pamokai, nieko čia nebeliko, tad nuėjau į namus.

Rytas. Penktadienis. Kai kam paskutinė diena mokykloje, kaip kam ne.

Viena nuėjau į mokyklą. Priėjau prie savo spintelės, čia ir išvydau Emilę.

-Mele? —ji žvilgtelėjo į mane. —labas. Ar tau viskas gerai?

-O turėtų būti blogai? —nusijuokiau. Tada vėl paniurau. —viskas labai sumauta. —tariau. Emilė nuliūdo.

-Bet mes vis dar draugės?

-Taip, Eme, kas gi daugiau. —atsidusau. —eime į pamoką.