Love kills ♥ (Fanfiction with One Direction)

<LOVE KILLS. Chapter 59>

Kai atėjo vakaras, stebėjau pro langą dangų. Buvo tikrai gan tamsu. Netrukus sulaukiau žinutės.

„Labas. :)  Tik norėjau pasiteirauti, kaip tau sekasi! –Ni x". Kas per? Ką ta „N" raidė reiškia?.. nebent tai...

„Laba... sekasi gerai, tu Niall, taip? –Melisa". Surizikavau ir nusiunčiau žinutę.

„Žinoma, kas gi daugiau! :D –Ni x". Ah bent pataikiau. O gal man išdrįsti, ir...

„Hm. Keistas klausimas, bet gal nori ateiti? Ta prasme vienas. Nu šiaip sau :D –Melisa".

„Žinoma, jeigu toks tavo noras, ligoniuke ;) –Ni x". Aš ne ligonė! Nesvarbu, svarbu tai, jog jis sutiko. Belieka man jo laukti. Tad reikia ir man pasiaukoti. Iškviečiau seselę.

-Oj mergyte, labai vėlu... –šnabždėjo ji, kai atjunginėjo mane nuo lašelinės. –eik greičiau į tualetą.

-Einu! –sušukau patenkinta ir apsimelavusi. Greit pasislėpiau už kampo, kol seselė nuėjo į savo kambarį. Vaikščiojau po koridorius su balta suknele kaip vaiduoklis. Niall manęs išsigąs!

-Labas.

-Aaa! –suspigau ir greit atsisukau už savęs ir išvydau Niall. –išgąsdinai!

-Atleisk, nenorėjau. –nusijuokė jis. –taigi, kodėl aš čia turėjau ateiti?

-Nežinau. –pakilnojau pečius. –neturėjau ką veikti ir tikiuosi tavęs nesutrukdžiau.

-Nesutrukdei. Viskas gerai. O kur tavo lašelinė? Ją taip ėmė ir atjungė?

-Aha, norėtum. Pasakiau, kad einu į tualetą. –pavarčiau akis. –nieko tokio, man jau nuo jos bloga. Einam į lauką?

-Pakvaišai. –nusijuokė Niall. Aš jo neklausydama atidariau duris. Hm, dar neužrakintos? O gal jų ir nerakina... Išėjom į lauką ir pradėjom vaikščioti. Sudrebėjau, nes pasidarė šalta. Niall tai pastebėjęs, tarė:

-Šalta? Galiu duoti tau savo švarkelį. –jis pradėjo nusirenginėti. Norėjau paprieštarauti, tačiau kažkodėl tylėjau. Nusirengęs švarkelį, jis liko tik su marškiniais. Jam turėtų būti šalta taip pat!

-Tu sušalsi. –patraukiau jo ranką, kurioje jis dabar kaip tik laikė švarkelį, kurį man norėjo duoti.

-Tu taip pat. –nekreipęs dėmesio jis uždėjo švarkelį ant mano pečių. Kaip miela.

-Dėkui. –nusišypsojau. –prisėskim kur ant laiptų. –tariau suradusi laiptelius, vedančius į kažkokį namą. Abudu atsisėdome ant laiptų, tačiau tarp mūsų buvo didelis tarpas... –galima?... –net nesulaukusi atsakymo prisislinkau prie jo arčiau. Niall nusijuokė. Padėjau galvą jam ant peties, o mano plaukus taršė vėjas. Tai buvo gan romantiška akimirka, nes šalia esantis stulpas staiga užgeso, ir danguje ryškiau sužibėjo žvaigždės.

-Ar tu žinai, kad esi labai graži, miela, protinga mergina ir pati geriausia draugė?.. –nutilo Niall.

-Niekas man nėra pasakęs tokių žodžių... taip nuoširdžiai. Ačiū,–nusišypsojau. Stojo tyla. –eime?.... –atsistojau nuo šaltų laiptų. Niall linktelėjo ir patraukėme link ligoninės.