Love kills ♥ (Fanfiction with One Direction)

<LOVE KILLS. Chapter 88>

ŠEŠTADIENIS.

Pasikėliau valanda anksčiau, pabėgiojau, nusiprausiau. Mama net nustebo mane tokią išvydusi.

-Kokia ankstyva! –ji nusistebėjo. Pakračiau pečius ir išlėkiau link stadiono. Čia būriavosi žmonės. Šiaip ne taip susiradau registracijos staliuką.

-Kas būsite? –paklausė manęs maloniai kažkoks vyriškis.

-Aš Melisa Carver. Čia nėra mano pavardės. Aš kaip ir neužregistruota.

-Aha, supratau.. Jūsų takelis 21. –tarė jis ir padavė man kažkokią apyrankę. Užsirišau ją ir nuėjau ant savo takelio. Iš viso jų buvo 25. Bet ne visi buvo užpildyti. Matyt, kažkas išsigando ir nepasirodė.

-Gerai, merginos, bėgsite 5km tiesiai, po to posūkis dešinėn ir pribėgsite finišą. Pasiruoškite... startas! –sušuko kažkokia moteris. Iš visų jėgų atsispyriau nuo takelio ir pasileidau tolygiai bėgti. Kai kurios merginos kaip viesulas nurūko tolumon. Kaip jos nesupranta, kad jau po poros minučių nebegalės nė metro nubėgti. Aš toliau bėgau tolygiai, tiesiai, šypsodamasi. Tada prasidėjo miškelis. Kelias čia buvo ne koks, bet aš pripratus bėgti nelygiais keliais. Prabėgau tris kilometrus. Galiausiai prisivijau kai kurias dalyves, kurios sėdėjo ant žolytės ir ilsėjosi. Tada pribėgau kažkokią būdelę, prie jos stovėjęs vyras man sušuko:

-Dabar jūs esate trečia! –ir tuomet aš toliau nubėgau. Hm, būti trečiai ne taip ir blogai. Tada prisivijau dar dvi merginas, kurios buvo pirmos. Viena iš jų buvo raudonplaukė. Ji pastūmė kitą dalyvę ir toji nukrito, bet atsistojusi toliau bėgo, tačiau lėčiau už mus, kol galiausiai jos nesimatė.

-Kodėl tu taip padarei?? –sušukau jai. Ji nepatikliai nusišypsojo ir tuomet pati parkrito. Iškart sustojau jai ištiesti ranką. Ji paėmė mane už rankos, o tuomet mane pastūmė ir aš kritau į smėlį. Greit atsistojau, kai tuo tarpu ji tik stojosi. Pasukau dešinėn ir jau mačiau startą. Tikrai neketinu kliudyti kitiems laimėti, ypač tokiais žiauriais būdais. Ta raudonplaukė mane pamažu vijosi, bet matydama startą ir paspartindama bėgimą greit kirtau finišo juostelę ir atbėgau pirma. Pasigirdo plojimai.

-Šaunuolė! Sveikiname! Jūs laimite mūsų didįjį prizą – 500 svarų! –sušuko moteris ir įteikė man voką. Padėkojau jai, -palauksite kitų dalyvių?

-Ne, atsiprašau, turiu skubėti, jau vidurdienis. –pasakiau. Moteris pasiėmė fotoaparatą.

-Galėsite eiti, tik dar vieną nuotrauką įamžinimui.

-Žinoma, -nusišypsojau ir kai mane nufotografavo, išėjau. Priėjau namus. Mane mama pasitiko.

-Skambino Emilė. Prašė susitikti. Sakė, kad ateitum pas ją po poros valandų.

-Aha, ačiū. –per tas porą valandų nusiprausiau, apsirengiau, pavalgiau, išlyginau savo naująją suknelę, susiradau batelius. Dar ilgai galvojau, kuriuos batelius dėtis – su platformomis ar kulniuku. Platformos būtų patogiau, bet prie šios suknelės jos nederėtų. Galiausiai išsirinkau paprastus odos spalvos batelius ant kulnų. Porą kartų perėjau su jais per kambarį, kol galiausiai koja priprato. Dieve, kaip aš su jais išbūsiu šį vakarą.