Love kills ♥ (Fanfiction with One Direction)

<LOVE KILLS. Chapter 78>

MELISOS AKIMIS.

Niall lūpos yra mm... kažkas tokio. Aš pajaučiau jo rankas sau ant liemens, ir nejučia nusišypsojau. Hm, bučiuojuosi ir šypsausi? Tai tikrai kažkoks naujas atradimas. Galėjau jį bučiuoti ir toliau, tik staiga mus sustabdė staigus aiktelėjimas, todėl atsitraukėm vienas nuo kito. Tai buvo Emilė ir Louis. Jie viską matė? Nejaugi?

-Žinot ką? –staiga Louis nusijuokė. –Čia, kad nebūtų taip nejauku. –staiga jis pakėlė Emilę nuo žemės ją pakeldamas į viršų ir stipriai pabučiavo. Nusišypsojau. Atsisukau į Niall, jis taip pat šypsojosi. Palingavau galvą ir nušokavau link sofos.

LOUIS AKIMIS.

-Žinot ką, mes su Niall gal jau einam, repeticijos ir panašiai.. –pamosavau rankomis. –kaip visada pas tave gera būti, Emilyt! –nusijuokiau iš kvailo pavadinimo ir mintyse sau trenkiau per veidą. Melisa suprunkštė.

-Aww, -nesitvardė ji juokdamasi. Pavarčiau akis ir taip nusijuokiau.

-Eime, Niall? –klausiamai žvilgtelėjau į jį. Jis dar kažką norėjo sakyt, bet greitai jį išsivedžiau laukan.

-Ei, aš net nespėjau atsisvei..

-Nu, tai pasakok, kaip viskas buvo? Ar patiko? –netvėriau smalsumu. Žingsniavome gatve.

-Kas? Kai tu mane kone per duris išstūmei? Labaaaaaai. –nutęsė Niall. Trenkiau jam per petį.

-Ne tas, ne tas. Nevaidink kvailo. –pavarčiau akis. Niall šypsodamasis nuleido galvą.

-Neklausinėk tokių dalykų. –Niall pavėlė mano plaukus. –Melisa yra..

-Na na??? –nekantravau iš smalsumo. Niall susinervavo.

-Ar tu kada baigsi? –nusijuokė jis. Dieve, jeigu ne jo gerumas, seniai jau jį būčiau nustūmęs nuo skardžio.

MELISOS AKIMIS.

Emilė išsprogdino akis, kai papasakojau, kas vyko savaitgalį.

-Na tu ir dviem frontais.. –nusijuokė ji. Pavarčiau akis ir atsiguliau visu kūnu.

-Taip gavosi. Bet argi ne keista? Kad vienu metu mano gyvenime atsirado du nuostabūs vaikinai...

-Nuostabūs? Hello? Tu gal ir pažįsti Niall, bet kiek pažįsti tą savo Harry ar kaip ten jis?

-Emile! –sušukau, -turėtum man padėti, o ne smerkti. –suraukiau kaktą. Emilė atsiduso.

-Na taip, taip, atsiprašau. Įsikarščiavau. Tu juk žinai mane. –tarė Emilė. Linktelėjau ir pradėjau eiti link durų.

-Aš jau einu. Susirašysim! –šūktelėjau prieš uždarydama duris. Priėjusi namus, prie durų išvydau paštininką, laikantį rankose didžiulę dėžę. Susiraukiau. Tikriausiai ma

***

Būna, kad dalies neįkeli porą mėnesių.

Tikiuosi vis dar yra skaitytojų!;**