Love kills ♥ (Fanfiction with One Direction)

<LOVE KILLS. Chapter 64>

Vidury filmo pasijaučiau nejaukiai. Vaidinantys aktoriai daug kartų bučiavosi, o ką jau kalbėti kiek romantinių scenų čia buvo. Šviesos visiškai buvo užgesintos, o pats filmas nelabai ryškus, nes Edwardas nemėgsta saulės (juk jis vampyras), tad žmonės buvo beveik neapšviesti. Dauguma porelių saldžiai bučiavosi ir krykštavo. Dedant ranką į spragėsių dėžę, mano ir Niall rankos netyčia susilietė, ir mes nusijuokėme. Filmo vidury, Niall iškėlė rankas ir kaip ir „netyčia" mane apkabino. Tai trumpam mane sutrikdė, tačiau pasijaučiau laimingesnė. Galiausiai užsisvajojau. Filmo beveik nežiūrėjau. Tegalvojau apie nerealius dalykus. Kad ir kokie jie bebūtų. Žvilgtelėjau į Niall. Kaip jo akys žibėjo! Na, nuo filmo žinoma. Žinot, ten juda viskas, tai ir akys žiba.

-Kažkas ne taip? –nusijuokė Niall. Ką? Ak, tikriausiai per ilgai žiūrėjau į jį! Na ir kvailė... Kaip išsisukt?

-Am.. O! –sušukau. Nes kaip tik pastebėjau Emilę ir Louis! Ir jie kaip visada bučiavosi. Užsidengiau veidą. Niall pastebėjęs mano žvilgsnį, apsisuko ir taip pat pamatė juos.

-Kas yra? Kodėl tu taip? –paklausė Niall.

-Kaip taip? –nesupratau. Ar aš kažką blogai darau?

-Priekaištauji savo draugei.. na ir kas, kad jie bučiuojasi? –rodos Niall kiek įpyko.

-Kaip tai kas? Nieko tu nesupranti.. –nusisukau.

-Na aš jiems tik laimės linkiu. Jie vienas kitam patinka. O kodėl turėčiau kažko nesuprasti? Viskas ir taip aišku.

-Nekalbėk, jei nežinai. Nematai, kad man ji nebeskiria laiko? Pamiršo.. suprantu, atsirado kitas, ai..

-Žinojai, kad taip kažkada atsitiks. Visi susirasime antrą pusę ir..

-Gerai. –atsistojau. –Gink juos. Prašom. Aš išeinu.

-Ką čia kalbi? Niekur neik, nedaryk taip! –Niall sunerimo.

-Atsikabink! Išeinu! –sušnypščiau ir pabėgau. Sugadinau viską? Oj ne, aš viską gerai darau. Toks tas ir Niall, jei šitaip elgiasi! Nei užtaria manęs, nei ką. Nu ir nereikia, jatus, einu namo. O gal ir ne.. Gal rasiu kokią geresnę vietą. Reikia lėkt, kol Niall nepasivijo. O gal ir nesiveja? Gal kaip tik apsidžiaugė, kad dingau. Nučiuožiau į biblioteką. Žvilgtelėjau į stalus. Prie jų sėdėjo keletas vietinių moksliukų. Na, kai kurie man pažįstami. Teko bendraut, darydavau projektus, man visai sekdavosi. O kiti tiesiog.. nevykėliai. Pamačiau kažkokį vaikinuką, jis man matytas. Net nežiūrėdama, pačiupau pačias pirmutines knygas nuo lentynos ir prisėdau prie jo.

-Labutis! –tyliai sušukau, jei taip įmanoma. Jis atsisuko ir pasisveikino.

-Ką čia darai? –nusijuokė jis. Kaip jo vardas? Ak, juk kažkoks Tomas, ar kaip ten.

-Mmm skaitau. –nusišypsojau ir paskleidžiau ant stalo pačiuptas nuo lentynos knygas. Būtumėt matę mano veidą, nes pasirodo, paėmiau ne sau skirtas knygas!

-Orientacija? Kaip pasiekti o.. tu skaitai tokias knygas?

-Ne, baik tu. –sukikenau. Ups?..