Love kills ♥ (Fanfiction with One Direction)

<LOVE KILLS. Chapter 85>

Kaip tarėm, taip padarėm.. dar niekad nebuvau taip pavargusi.

-Tik nieko šiandien jau nesimokink, aš manau, kad tau užtenka, -nusijuokė Niall, kai ėjome namo.

-Gerai, gerai. –pasakiau. Galiausiai priėjome mano namus. –tai aš jau kaip ir eisiu..

-Taip, taip, -nusijuokė Niall ir apkabinęs pabučiavo į žandą. Nusišypsojau ir nulėkiau į namus. Čia buvo svečių.

-Sveika, dukra, susipažink – čia mano draugė Viktorija su savo vaikučiu. –tarė mama ir parodė į vaiką, dar gulintį vežimėlyje. Pasisveikinau ir jau norėjau eiti į kambarį, bet mane mama sustabdė, -kur eini? Pasėdėk čia.

-Man ryt egzaminas.. –pavarčiau akis. Mama linktelėjo ir paleido mane. Net jei ir nebūtų egzamino, tikrai nesėdėčiau čia ir tikrai neklausyčiau pasakojimo, kaip jos ta draugė keičia sauskelnes ir kaip gražiai jos kūdikis atpila. Įėjau į kambarį ir užšokau ant lovos. Tuomet trumpam prisnūdau. Kai atsibudau, tas „trumpam" tikrai nebuvo trumpam. Už lango švietė naktis. Nuėjau į virtuvę, atsidariau šaldytuvą.

-Kas čia naktį mano šaldytuvą darinėja? –nusijuokė mama, uždegusi šviesą virtuvėje.

-Kas gi daugiau, jei ne Melisa. –sukikenau ir atsigėriau sulčių. Mama atsikosėjo.

-Prisimeni tą vaiką mano draugės? –ji paklausė. Linktelėjau toliau gerdama sultis. –tai va, pagalvojau, kad ir aš visai norėčiau vaikučio.

-Tai galima įsivaikint. –ramiai tariau. Ji pasikasė kaktą. Tuomet palingavo galvą.

-Ne ne, turiu omeny, kad norėčiau susilaukti vaiko. –tarė. Išpūčiau akis. Pasirėmiau ranka į spintelę, kad nenuvirsčiau. Tylėjau, nes nežinojau, ką pasakyt. –o be to, tu draugę turėtum. Arba draugą.. ir viskas bū..

-Palauk palauk. Aš juk išeinu? Pameni? Nebenoriu čia gyventi.

-Na taip, bet pati sakei, kad vasarą dirbsi. Na nesakei, aš tave užrašiau juk.

-Tai negi tau atrodo, kad vaikai per dieną pasigamina? –pakėliau antakį. Mama prikando lūpą.

-Tebūnie. Aš dar pagalvosiu. Visgi, tai mano reikalas.

-Aš ir nesakau, kad mano. Tiesiog, visai nieko neapmąsčius nori dar 18-kai metų turėti vargo, kai pastoviai kartoji, kad aš bloga duktė. –pavarčiau akis ir nuėjau į savo kambarį. Man nerūpėjo mamos reakcija. Tegu prieš kažką darant susimąsto. Atsiguliau į lovą ir pradėjau mąstyti, ką darysiu jei išlaikysiu egzaminą, ir ką, jei neišlaikysiu. Jeigu išlaikysiu – tuomet valio, aš laisva. Per šią vasarą gal šiek tiek toje kavinukėje užsidirbsiu, o tada dingsiu iš čia. Na gerai, o jeigu neišlaikysiu? Tuomet nelabai gerai, bet gal nereikės dar metus likti mokykloje? Bet aš negaliu būti tokia beviltiška. Visą mėnesį sunkiai mokiausi, kodėl turėtų nepavykti? Blogiausiu atveju nusišausiu. O kaip bus su Niall? Ar jis rimtai čia su manim kažką bando, ar tik žaidžia? O Emilė? Na ji visad liks geriausia mano draugė. Nepaisant nieko. Galiausiai po tokių minčių mane pradėjo imti miegas. Bet aš net nesipriešinau jam.

-Na ką gi, rytoj aš pavarysiu! –sušukau sau ir galiausiai užmigau.