Love kills ♥ (Fanfiction with One Direction)

<LOVE KILLS. Chapter 58>

Išsimiegojau gan gerai. Gal silpnumas, kuris migdė vakar dieną pradingo, o gal čia pripratau. Užsinorėjau į tualetą. Kaip man ten nusigauti? Išlipau iš lovos ir vos neparverčiau lašelinės. Viskas suskambėjo ir netrukus į mano palatą pasirodė išsigandusi seselė.

-Aš į tualetą noriu. –ramiai pasakiau. Seselė linktelėjo ir atjungė trumpam lašelinę.

-Kai grįši, būtinai paspausk šį mygtuką ir atbėgsiu aš, bei prijungsiu tau lašelinę, gerai? –paklausė ji. Linktelėjau ir greit nuėjau į tualetą. Ak, tai štai kokia situacija galiu pasinaudoti ir būti be to varvančio aparato! O jau galvojau kad man nepasisekė. Grįžusi ant stalo radau padėklą su avižinių dribsnių koše ir arbata. O galėjo atnešti ir sulčių ar kokių traškučių... pasiknisusi po stalčius radau ir savo telefoną. Truputį kraujuotas, bet nesvarbu. Greitai nusivaliau jį į savo apdarą (ak taip, pamiršau pasakyti, kad esu aprengta kažkokia skraiste iki kelių. Ji tokia balta ir sanitarinė. Vemti verčia. Bus gėda vaikščioti šitaip). Greit užkandau košės. Atėjusi seselė vėl prijungė lašelinę. Netrukus į palatą įžengė geri mano draugai –Louis, Niall, Emilė. Oho, gal jau išvis nesibelskim įėję?

-Sveiki! –su visais pasisveikinau. Jie nusišypsojo. –ko atėjot, kokios problemos?

-Aplankyti tavęs. –nusijuokė Emilė. –kaip sekasi? Kaip susitikimas su tėčiu?

-Neprimink. Aš jį myliu... –atsidusau. –sekasi neblogai, tik maistas bjaurus. Atneškit man maisto... –suinkščiau.

-Būtinai! Bet prašyk ne manęs vienos, štai, turim dar Louis, ir dar vieną maisto maniaką. –nusijuokė Emilė.

-Atnešiu maistą visą parą. –nusijuokė Niall. –duosi numerį jei ko tau reikėtų?

-Aaa ee žinoma. –hm, o tai gera mintis? Nors pagaliau jis turės mano numerį! –rašykitės. 369369369.

-Juk aš jau turiu tavo numerį. –nusijuokė Emilė. –tik va šitie tegu užsirašo, ir jeigu ko reiks, rašyk bet kuriam, atlėksim!

-Aha... klausykit, vaikinai, jūs labai geri man, bet ar galit tik trumpam mus su Emile palikti? Trumpam. –paklausiau. Emilė sutriko, o vaikinai nusišypsoję trumpam išėjo. Kai durys užsidarė, pažvelgiau į Emilę. –žinai ko aš noriu. –tariau. –kas vyksta tarp jūsų su Louis? Kiek pamenu, bučiavotės.

-Nepradėk! –susinervino Emilė. –sakiau, kad jį myliu. Tai va. Kai jūs ten „kažką išdarinėjot", mes netyčia suartėjom, ir va... bučinys. Suartėjom kaip reikiant. Vakar irgi bučiavomės. Manau, tapsime pora. Bet nesvarbu. Noriu pakalbėti apie tave ir Niall! Kas ten įvyko!? Juk jis tave nešė!

-Tai čia jo klausk, o ne manęs. Ir mes net nesibučiavom, taip kaip jūs.

-Nelygink manęs. Mes labiau suartėję nei jūs. Jūs kaip maži vaikai. –pavartė akis Emilė. –Na, tu nemaža, bet Niall tikrai. Reikia imtis drastiškų priemonių ir greičiau tave pabučiuoti! O ne nešioti. Nors ir tai gerai. Ahh Melisa, matau kad nesi laiminga.-Emilė palingavo galvą. –kviečiu vaikinus. Užeikit!

Netrukus čia prisistatė vaikinai. Jie šnekučiavosi. Nudelbiau akis. Gal Emilė ir teisi. Nebežinau, aš laiminga ar ne. Tad gal galiu būti „Laimingnelaiminga" ?