Love kills ♥ (Fanfiction with One Direction)

<LOVE KILLS. Chapter 34>

Kilo šurmulys ir vėl. Šįkart mokytojai sekėsi nutildyti sunkiau.

-Vaikai. —subarė mus mokytoja. Kažkodėl man keistai tai nuskambėjo, lyg mes būtumėm vaikai. Bet mes nesame. —žinot kokia bus aprangos tema, aprangos kodas? Kostiumai ir suknelės. Pamatysiu nors vieną su kokiomis kelnėmis ar dar kuo, išvysiu. Vaikinai rengiasi kostiumais. Ir jokių grandinių! O tai prisikabina ant kaklo, dar kokį fullceipą užsideda.

Visi nusijuokė. Mokytoja net normaliai žodžio negali ištarti. Bet rodos vaikinai buvo nepatenkinti.

-Bet tai nebemadinga! —kažkas sušuko. Mokytoja į tai nekreipė dėmesio.

-Nieko, bus madinga. O merginos rengiasi suknelėm ir bateliais. Vaikai, tai jūsų paskutinės išleistuvės, apsirenkit padoriai. Jau kiek jums kartų leidau apsirengti kad ir maišais, tai bent šį kartą normaliai apsirenkit. Nes tikrai jus išvis. Pagalvokit apie tai.. —palingavo mokytoja galvą. Suknelė ir bateliai... iš kur man visai tai gauti? Žinoma, nusipirksiu, bet kad net nežinau kaip jie turi atrodyti. Daaah. Leiskit man numirt.

Rytas. Trečiadienis.

Šiandien. Šiandien. Šiandien. Sužinosiu. Tai.

Gerai, viskas gerai. Aš nerimauju? Ne. Aš galbūt tik kraustausi iš proto, c'mon, juk negali būti taip blogai.... neigiamas iš muzikos. Sustingau rankoje laikydama lapus. Visi rodos džiaugėsi, o mano gyvenimas sulėtėjo tarsi filme. Mačiau klasiokus, o jie judėjo sulėtintai.

-Beveik visi parašė puikiai. —nusišypsojo mokytoja. —o tu, -pirštu parodė į mane. —esi netikus.

Nurijau gerklėje susidariusį gumulą. Ji mane pažemino? Nuleidau galvą. Mokytoja išėjo, ir visi pradėjo staugti, rėkti, juoktis, liūdėti... kai kurie iš jų pulti į neviltį. Kaip aš. Nuskambėjus skambučiui, visi rodos greit išlėkė namo.  Kabinete likau aš, Emilė, ir besidedantys daiktus į kuprines Louis ir Niall. Lėtai atsistojau. Pradėjau plėšyt atsakymo lapus į skutelius. Visi trys į mane sužiuro. Plėšiau lapus kaip kare, kai išmėčiau visus skutelius greit išbėgau iš kabineto, o skruostu nuriedėjo ašara. Viskas taip sumauta. Nubėgau namo.

EMILĖS AKIMIS.

Melisa.... ji pradėjo kažką plėšyti.

-Melisa?.. —suraukiau antakius. Rodos ji į mane nekreipė dėmesio. Gal ji negirdi?

-Kažkas atsitiko? —paklausė Niall. Melisa išbėgo iš kabineto, bet spėjom pamatyti ašarą išdavikę. Žvilgtelėjau į lapus, t.y. kas iš jų liko. Ji gavo neigiamą. Palingavau galvą. Vargšė Melisa.

-Ne tai ,ko ji norėjo. —patempiau lūpą ir išėjau iš kabineto. Niekur jos neradau. Tikriausiai jau namuose. Ak, kokia aš draugė? Gi galėčiau jai padėti! Bet aš bloga, aš žinau, žinau. Bet laiko neturiu visiškai. Ar ji man atleis?

„Atleisk kad aš tokia bloga draugė. Jei būčiau buvus gera, būčiau tau padėjusi. L -Emilė" parašiau žinutę. Deja, kad ir kaip laukiau jos atsakymo, taip ir nesulaukiau.