Love kills ♥ (Fanfiction with One Direction)

<LOVE KILLS. Chapter 65>

Greit nušveičiau knygas į kampą. Atsidusau.

-Klausyk, išsilaikei tu muziką?

-Na taip, bet vos ne vos. Mokytoja mūsų beveik nieko nemokė! O tu ne?

-Ne.. –patempiau lūpą. –O ką čia darai? Kaip sekasi?

-Viskas puiku, studijuoju mediciną, dabar kaip tik vartau knygą ir skaitau apie cukrinį diabetą.

-O! Juk tai biologija! Man ji puikiai sekasi! Galiu net apie šią ligą tau daug ką pasakyti!

-Na gerai. –nusijuokė jis. –patikrinsim žinias. Kaip gydomas 1 tipo diabetas?

-Kuo gi daugiau, insulinu! O 2 tipo gydomas tabletėmis ir tik po daugelio metų – insulinu...

-Gerai, gerai, moki, išlaikyta! –nusijuokė jis. –Gal žadi studijuoti?

-Nežinau.. Galvojau apie tai... Oj, palauk, man skambina. Iki! –pamojavau ir išlėkusi iš bibliotekos, atsiliepiau į skambutį. –Klausau?

-Dukra, kur tu? –tai mama skambina.

-Einu namo. O kažkas atsitiko?

-Tavęs laukia Emilė, ji labai susirūpinusi dėl tavęs. Greičiau grįžk..

-Mamyt.. nenoriu šiandien su niekuo daugiau susitikt. –patempiau lūpą. –nu bet atlekiu. –įsidėjau telefoną į mažą rankinę per petį ir užsisegiau švarkelį, nes kiek atšalo. Be to, temo. Grįžusi namo, įsipyliau stiklinę vandens.

-Emilė tavęs laukia kambary. –tarė mama.

-Aha, lekiu. –nuėjau į kambarį ir uždariau duris. –Labas.

-Mums reikia pasišnekėt. –tarė Emilė. Ji atsisėdo ant lovos ir sudėjo rankas ant krūtinės.

-Na gerai.. va, čia tavo rūbai, išskalbiau. –padėjau rūbus jai ant kelių.

-Gerai gerai, nerūpi jie man dabar. Aš atsiprašau..

-Dėl ko?

-Dėl visko.. Niall man papasakojo. Kodėl pabėgai?? Nepyk, nemačiau tavęs..

-Papasakojo.. Žinai, galbūt aš tikrai į viską reagavau kiek perdėtai.. Nežinau, kas man pasidarė.. gal pavydas? Ne Louis, žinoma. –nusijuokiau. –žinai, tau sekasi. Dar ir kaip sekasi.

-Nes ir pati nepatingiu žengti pirmą žingsnį. –mirktelėjo Emilė.

-Ak, Emile, atsiprašau! Pasiilgau tavęs! –pravirkau ir apsikabinau ją kaip gerais senais laikais.!