Love kills ♥ (Fanfiction with One Direction)

<LOVE KILLS. Chapter 14>

Žadintuvas suskambo 10h jo laiku. Iš tikrųjų, valandos jame buvo neatsuktos, taigi kai pasikėliau, buvo jau 11h.

-Shit... –greit po dušu nusiprausiau, apsirengiau suknele, susišukavau, pasidažiau truputį ir nulėkiau į virtuvę.

-Kodėl manęs nepažadinai??? Gerai, kad telefonas rodė tinkamas valandas, o tai būčiau nieko nespėjus!!

-Visų pirma labas rytas dukra. –ištarė mama, o aš tik prisėdau prie stalo. –norėjau kad ilgiau pamiegotum, bet vėliau visai užmiršau, kad išvažiuosi. Ir tikrai neturėtum kalbėti tokiu tonu! Ak tie paaugliai... –paskutinius žodžius ji ištarė pašnibždomis. –klausyk, ne per vulgariai panelyte atrodai, mm?

-Kas, aš? Tik jau nereikia mama... suknelė ne per trumpiausia, galėtų būti dar trumpesnė.. ir beveik be makiažo esu.. tai nereikia čia manęs taip peikti.. geriau pasakytum, kad gražiai atrodau.... –mama tik palingavo galva ir toliau kažką prie viryklės gamino. –kas pusryčiams?

-Padariau avižinių dribsnių košės. Tai yra dar gaminu, bet jau beveik išvirta.

-Gal galėtum paskubėti...

-Klausyk, čia aš gaminu ar tu? Jei kažkas nepatinka, reikėjo pačiai pasigaminti, pamatytum kad ne per sekundę išviria. –mama pagrūmojo keptuve. Nusijuokiau ir atsiprašiau. –štai, imk... ir kaip tu gali ją valgyti?

-O kas blogai? –pasiėmiau šaukštą ir pradėjau paskubomis valgyti. –skanu, sveika, nestorėji, panašiai kaip dieta.

-Dieta?? Tau dar dietos reikia laikytis? Tu tuoj ir taip sulūši, įsikalei kad esi stora, tai dabar ir groji tą pačią dainelę. Išvis, išgirsiu dar šitą žodį, sušersiu lėkštę cepelinų. Kuriuos beje, po poros dienų gaminsiu. –nusijuokiau ir baigiau valgyti. Apsiaviau aukštakulnius kuriuos labai myliu ir pasiėmiau tą didelę tašę.

-Iki mamyt, būtinai paskambinsiu, jau lekiu, nes liko pusvalandis!! Myliu bučiuoju ir ate! –jau lėkiau pro duris.

-Palauk, palauk. –nusijuokė įtariai mama. –pamiršai kad aš tave lydėsiu? –mama užsimovė batus ir užrakino duris. –dabar galim jau eiti. –aš tik pavarčiau akis ir stengiausi eiti kuo ramiau, bet aukštakulniai truputį žudė. Priėjome traukinių stotį ir nusipirkau bilietą.

-Kaip brangu.. –palingavau galvą kai ėjome link ką tik atvykusio traukinio. –čia toli iki Gemmos namų?

-Ne, galima būtų net ir dviračiu nulėkti, tačiau taip saugiau ir patogiau. –linktelėjau mamai. Ji pabučiavo mane ir palinkėjo sėkmės, liepdama paskambinti kai tik atvyksiu.

-Ak, galėsiu pamatyti mūsų senus namus... –užsisvajojau ir pamojavau mamai kai jau lipau į traukinį. Susiradau tuščią vietą. Traukinys pradėjo važiuoti, o aš išsitraukiau truputį paskaityti knygos. Iš tikrųjų, būčiau nepastebėjus net to kelio, kurį važiavome, tačiau šalia atsisėdusi mergina vis plepėjo telefonu, panašias nesąmones į: Ak, Amanda , nusilakavau nagus rožine spalva! O plaukus tepu alavijų balzamu! Taip, taip!“ lyg man būtų įdomu. Traukiniui sustojus, net palengvėjo. Išlipau iš traukinio, ir, tiesą sakant, pamiršau kur eiti. Supanikavau. Bet juk tiek pragyvenau čia, o dabar nieko neprisimenu. Įsėdau į taksi ir pasakiau jam Gemmos adresą. Kol važiavome, pamačiau daug man pažįstamų vietų.. vos tvardžiausi, tačiau juk viskam ateina galas, argi ne taip? Taksistas mane išleido, o aš pažvelgiau į Gemmos namą. Vos neapalpau. Anksčiau jis neturėjo nei antro aukšto, pala, o ten dar trečias??? Paskambinau į duris ir laukiau. Ilgai laukti neteko.