Love kills ♥ (Fanfiction with One Direction)

<LOVE KILLS. Chapter 10>

Taigi, kadangi šiandien ketvirtadienis, labai smagu bus sirgti savaitgalį... nusipurčiau tos minties, nors gal greičiau nusipurčiau, nes buvo beprotiškai šalta. Vakaras buvo kiek šiltesnis, tačiau kai sergi, nesinori nieko, taigi greit užmigau. Visą šį savaitgalį iš tikrųjų sirgau iki sekmadienio, tačiau pirmadienį jau eisiu į mokyklą. Susidėjau mokyklai reikalingas knygas bei išprausiau savo plaukus, kurie dabar žibėjo lyg žvaigždės danguje, o kvepėjo kaip rožės. Nusijuokiau.  Staiga man paskambino mano geriausia draugė – Emilė.

-Labutis Melisa! Laukiu nesulaukiu tavęs rytoj mokykloje! –suspiegė ji. –eisi pėsčiomis su manim?

-Labas Emiliuk, aš ir tavęs pasiilgau! Žinai, kad pavojinga man eiti pėsčiomis, kai visiškai nesu sveika.

-Na aišku, važiuosi autobusu.. atleisk, bet aš eisiu pėsčiomis. –kiek nusiminė Emilė. –reikia sportuoti.

-Turbūt juokauji, tačiau žinau kad iš tikrųjų eisi. Na, tavo nuomonės nepakeisiu, kad esi plona! Ryt susitiksim!

-Gerai, gerai ryt susitiksim. Oi, vos nepamiršau, kaip ir sakiau, nė vienas nepasirodė dar mokykloje.

-Nė vienas?? Nu žodžiu, aišku. Iki, ryt susitiksim. –padėjau ragelį. Keista, juk berods ar ne antradienį  mums kažkoks egzaminas? Reiks pasitikslint.

     Rytas.

     Ak, saldus rytas. Na, nebe toks saldus, kai reikia eiti į mokyklą. Patikslinu – važiuoti, juk važiuosiu autobusu. Įlipau į autobusą. Visi iškart pradėjo sveikintis, na, beveik visi, ir klausinėti, ar gerai jau dabar jaučiuosi.

-Na, jūs tokie malonūs, ačiū, gerai. –nusišypsojau. Kadangi Emilė nevažiavo, sėdėjau viena. Iš kart prisistatė porą merginų ar vaikinų norinčių sėdėti su manimi. Bet aš tik patikslinau, kad galiu juos užkrėsti. Nors žinoma, jau nebegaliu, nes geri vaistai kaip mat gali išgydyti. Šiandienos pamokos turėjo būti nuobodžios, o beje, tokios ir buvo. Pasirodo iš tikrųjų, rytoj man fizikos egzaminas, taigi labai smagu. Su Emile vaikščiojome koridoriais ir ieškojome bent vieno iš tų vaikinų paklausti kaip jiems sekasi, daugiau sužinoti ir panašiai. Ak, kartais mes per daug smalsios, o juk smalsumas pražudo katę. Visgi, mes nė vieno nematėme. Taigi po mokyklos atsisveikinome, ir susitarėme ryt abi važiuoti autobusu. Namuose nebuvo nieko, labai apsidžiaugiau, kad galėsiu tyliai pasimokinti. Visgi, jeigu studijuosiu mediciną, man fizika turėtų būti kažkiek bent jau svarbi pamoka. Bet, pamąsčiau ir pagalvojau, kad geriau būčiau kokia psichologe, visgi norisi kažkaip tokiems žmonėms padėti.

     Dar vienas, tačiau šį kartą, sunkus rytas.

     Žinoma, jaučiuosi išsiblaškiusi. Su Emile susitikome autobuse. Ji ne ką geriau atrodė. Nusprendžiau padėti jai, nes šiek tiek persistengė su makiažu, taigi visą laiką autobuse dažėmės per naujo, ir kartojomės fiziką. O ne veltui, nes iš pat ryto pradėjome rašyti  egzaminą. Kai susėdome atskirai kiekvienas į suolus (o mes su Emile kuo arčiau viena kitos sėdome) pastebėjome Louis ir Niall! Visiems buvo šokas. Nieko nesupratau ir norėjau apie tai su Emile pasikalbėti, tačiau buvo per vėlu. Turėjome pradėti jau rašyti, taigi kalbas nukėliau vėlesniam laikui. Klausimai buvo buki ir sunkūs. Žinoma, vakar viską mokinausi, tačiau dabar viskas lyg ir iš galvos išėjo. Liepiau sau susikaupti, ir jeigu gerai parašysiu šį egzaminą, palepinti šokoladu. Nežinia kodėl, bet smegenys pradėjo dirbti. Taigi, sprendėme užduotis gan ilgokai. Porą  mokinių jau buvo nunešę savo darbus, o aš buvau tik bepradedanti, tačiau jaučiau, kad tikrai per šį egzaminą nesusikirsiu. Pasibaigus egzaminui, su Emile išėjome į lauką. Pamatėme ir Niall bei Louis. Bet jie buvo ne vieni. Aplink juos spietėsi mokiniai.  

<***>

Ooo, pagaliau pasiektas dešimtukas! :>