Love kills ♥ (Fanfiction with One Direction)

<LOVE KILLS. Chapter 57>

-Tėti! –sušukau iš laimės. Jis tik priėjo prie manęs ir šiltai apsikabino.

-Dukra, seniai tave mačiau. –nusišypsojo jis. –atleisk, kad neatnešiau jokių dovanų. Išgirdęs kas tau atsitiko, iš karto atlėkiau čia.

-Tu man esi didžiausia dovana! –nusijuokiau. –kur tu gyveni?

-Birmingame. Tai yra gan toli, tavęs niekas neatvežtų. O kiek žinau, ir neleistų...

-Mama yra bjauri. Bet nesvarbu. Svarbu kad tu esi čia. Kaip tau sekasi? Kaip gyveni?

-Birmingame esu gan įžymus. –nusijuokė jis. –turiu savo nuosavus modelių agentūros namus. Čia mes dirbame ir vadovaujame visoms Anglijos mados agentūroms. Tačiau tik vadovaujame. Gyvenu dideliame name, kaip man vienam, tai net per dideliame. –nusijuokė vėl. –o kaip gyveni tu? Kodėl čia patekai?

-Gyvenu... gerai. –pamelavau. –ir tiesą sakant, nežinau kas vakar įvyko. Neprisimenu, buvau praradusi sąmonę.

-Labai užjaučiu. Mama vis dar pyksta ant manęs?

-Ir visados pyks. –atsidusau. –kiek laiko čia būsi?

-Neilgai. Šiandien Londone vyksta Amelijos Dervon madų pristatymas. Esu užverstas darbais. Tačiau pabūsiu čia, kol užmigsi. Prižadu, dar susitiksime. Jau nebebūsi mokinė, galėsi mane aplankyti. O kaip sekasi vaikinų tarpe? Ar turi jau vaikiną, o gal ką esi nusižiūrėjusi? Pasakyk. –nusijuokė tėtis.

-Aha, kad prigąsdintum vargšą vaikiną. –nusijuokiau. –neturiu vaikino, nebijok!

-Nieko nebijau! Tiesiog rūpinuosi tavimi. –nusišypsojo jis. Mano arkys pamažu merkėsi.

-Labai noriu miego. –nusižiovavau. Tėtis linktelėjo galvą.

-Dėl to, nes tau suleido vaistų kad užmigtum. Tau reikia daug ilsėtis.

-Atsiliksiu nuo muzikos... man nesiseka. –sukikenau.

-Tavęs ilgai nelaikys, atsižvelgs į tai būtinai. Ilsėsies namuose. O ir galva ne taip jau praskelta. Man viską pasakė, tau praneš irgi, tačiau turi pailsėti. Bet manęs čia jau neberasi...

-Ne! Aš noriu daugiau pabendrauti! Nenoriu užmigti! –sušukau, tačiau arkys merkėsi.

-Reikia. Būtinai dar susitiksim. Labos... –ištarus tėčiui šiuos žodžius, mano akys visiškai užsimerkė ir pasinėriau į sapnų karalystę. Rodos, miegojau labai ilgai, nes kai pasikėliau, už lango buvo tamsu. Nieko nebebuvo, vėl buvau čia, viena... rodos, net jo ir nebuvo. O gal tikrai aš sapnavau? Gal tai tik vaizduotės padarinys? Saulėgrąžos vis dar mirko vazoje –mano draugų buvimo ženklas. Dievinu saulėgrąžas! Ir rožes. Draugės man dovanoja saulėgrąžas, o vaikinai rožes. Taip jau priimtina. Eh, norėčiau išlipti iš lovos, tačiau kol šią lašelinę išsitraukčiau iš rankos (būtų per sunku su ja vaikščioti), užtruktų gan ilgokai. Tačiau tai man nesutrukdys to padaryti rytoj.