Love kills ♥ (Fanfiction with One Direction)

<LOVE KILLS. Chapter 48>

-Iš kur ištraukei?? -Emilė suraukė antakius. Pavarčiau akis.

-Ir taip aišku kaip dieną. -atsidusau. -einu gal namo. Jau 7h vakaro. Mane užmuš.

-Nieks tavęs nemuš. -Emilė nusijuokė. -ir nekalbėk taip. Esu tikra, kad patinki. Palydėti tave?

-Ne, nereikia. -nusišypsojau. -man patinka vaikščioti gatvėmis vienai, kai tamsu.

-Juokauji?? Žiūrėk kaip temsta, gal eik greičiau namo.

-Ne, kaip tik palauksiu kokias kelias minutes, kad būtų tamsiau. -atsiguliau ant lovos ir žiūrėjau į lubas.

..................................................................................................................................................................................

-Kelkis durnele, jau 9h vakaro! -sušuko kažkas ir atmerkiau akis. Tai buvo Emilė.

-Kas? 9h vakaro? Ką aš čia veikiau? -pasikėliau ir nusižiovavau.

-Užmigai.. -Emilė pavartė akis. -nenorėjau budinti. Bet dabar taip tamsu, blemba, neik, lik pas mane.

-Ne, viskas gerai. Mane tai prablaškys. -atsistojau. Nuėjau prie durų ir atidariau jas. Naktis buvo juoda.

-Melisa... gi sakau lik pas mane.

-Ne, Emile. Kitą kartą. -mirktelėjau jai ir išėjau į lauką. Pamojavau jai ir dingau už kampo. Patraukiau link namų. Buvo labai tamsu, tad išsitraukiau cigaretę parūkyti. Tik vieną, nieko nepakenks. Eidama rūkiau ir pūčiau dūmus. Bei mąsčiau apie viską. Sudrebėjau nes pasidarė šalta. Mane tikriausiai užmuš, kad taip vėlai grįžtu. Bet pala, ar kam bent aš iš tikrųjų rūpiu? Mama pasidarė beprotė. Kiekviena mano metų mergina turi vaikiną. Ir man greit sukaks 18. Todėl aš nebepriklausysiu šiems namams. Ak, kaip puiku kad nematysiu to sušikto patėvio veido. Tik dėl to ir noriu iš čia išvažiuoti. Bet kur. Tarkim, į New York. Arba į kokią nedidelę šalį. Būtų visai puiku ir į kokią Graikiją. Ir išvis, kuo aš būsiu? Ta prasme, ar gydytoja? Psichologe? Dabar tai atrodo kažkaip kvaila. Tapsiu kokiu modeliu, nereiks mokytis. Dėl šito nusijuokiau. Mintys buvo aiškios kaip niekad. Naktis veikia.

Įėjau į namus. Mamos ir patėvio nebuvo. Tik dabar supratau, kad iš tikrųjų niekam nerūpiu... Mama net nesivargino paskambinti.. apėjau namus, tačiau jie buvo tušti. Bet aš neverksiu. Nerūpiu - ir nereikia. Užsirakinau duris ir nuėjau miegoti.

KITĄ RYTĄ.

Sekmadienis.

Šiandien nusprendžiau susiskambinti su Gemma. Arba bent parašyti žinutę.

„Sveika Gemma. Seniai nerašiau, tačiau kur esi? Gal kažkur mano mieste? -Melisa".

Deja, iš Gemmos žinutės nesulaukiau. Tikriausiai miega. Juk dar tik 9h ryto. Derėtų man šiandien nueiti apsipirkti rūbų, nes seniai tai dariau. Staiga kažkas garsiai pradėjo daužyti į namo duris. Išėjau iš kambario, ir nutipenau link koridoriaus. Durų daužymas padažnėjo. Priėjau prie durų ir nedrąsiai jas atidariau.