Bad Blood

6 Dalis

Saros P.O.V

Tai buvo Harry ir jis žiūrėjo į mane kvaila šypsodamasis. Šypsena niekaip nedingo nuo jo veido. O, ne!
-Liam! Aš ją radau. Eik atgal į autobusą. - tarė Harry žiūrėdamas į mane tuo tarpu Liam pakėlė galvą ir pažiūrėjo į mus. Jis nusišypsojo ir linktelėjo. Ne! Kodėl man niekas nepadeda? Liam nepatiko šita įdėja iš pradžių! Pakėliau akis į Harry ir iššokusi iš medžio pasileidau bėgti giliau į mišką. Pastebėjau, kad jo už manęs nebuvo todėl sustojau ir atsirėmusi į šalia esanti medį bandžiau atgauti orą. Pasilenkiau ir padėjau rankas ant kelėnų mėgindama atgauti kvėpavimą, kuris vis dar drebėjo. Atsirėmiau į medį ir pažiūrėjau gluosnio pusėn tikėdamasi pamatyti vis dar ten esanti Harry, bet jo ten nebebuvo. Pradėjau eiti atbula pasirengusi bėgti, bet kai aš atsisukau jis stovėjo šalia manęs, jo veidas buvo visai šalia manojo. Aiktelėjau ir paėjau kelis žingsnius atgal, vis už kažko užkliūdama kol galiausiai nukritau ant žemės... ir vėl... Nebesulaikiau ašarų ir jos pradėjo tekėti mano skruostu. Man visiškai buvo nesvarbu, kad jis tai pamatys.
- Tiesiog, palik mane vieną. - verkiau. Harry pasilenkė ir pažiūrėjo į mane. Šį kartą jis nesišypsojo.
- Sara... - pradėjo jis. - Mes nenuskriausime tavęs. - pasakė jis lėtai ir aš pažiūrėjau į savo kelius. Jie jau nuskriaudė mane, daugiau nei vieną kartą ir aš negalėjau daugiau jais pasitikėti.
- Bet jūs jau tai padarėte. Net ne vieną kartą, o..... - nebegalėjau ištarti nei vieno žodžio kai jis priėjo arčiau ir paėmė mano ranką. Nepatraukiau rankos dėl kažkokių priežasčių kurių nei pati nežinojau. Leidau paimti jam savo ranka ir jis pradėjo žaisti su mano pirštai prieš pakeldamas ją prie savo burnos.
- Ne!- sušnibždėjau ir jis mirktelėjo prieš pabučiuodamas mano ranką. Jaučiau kaip paraudonuoju ir tada jis mane pastatė ant kojų ir prisitraukė arčiau savęs, tarpo tarp mūsų nebebuvo. Jo žalios akys pasikeitė į tamsias, pamačiusi tai norėjau nuo jo atsitraukti, bet jis stipriai laikė mane ir neleido pajudėti iš vietos. Dabar buvau išsigandusi dar labiau nei bet kuriuos kitus kartus.
- Aš tikrai tavęs nenuskriausiu, Sara. - tarė Harry ir pakėlęs mane kaip nuotaka. Jis ėjo per mišką ir nešė mane ant rankų. Jaučiausi mieguista ir stengiausi visaip išlaikyti akis atmerktas. Manyčiau bėgimas nuo vampyrų į mišką, o paskui slapstymasis atima daug jėgų.
- Prašau, Harry...tiesiog parvešk mane namo. - sušnibždėjau prieš užmingant.

***

Atsikėliau kai jau buvo tamsu , mano galva pradėjo suktis kai atsisėdau. Aš buvau lovoje... vien po maike. What....the...fuck....was....going on here!! Kaip aš persirengiau? Labai tikiuosi, jog persirengiau pati ir tiesiog apie tai pamiršau, o ne, kad mane kažkas perrengė... O, Dieve. Apsižvalgiau aplink ieškodama savo rūbų ir pamačiau juos ant kėdės. Atsidusau ir apsižvalgiau aplink kambarį. Tai atrodė kaip apartamentai. Buvau labai sujauktame kambaryje kuris kvepėjo....vaikinu. Turėjau tik penkis spėjimus kurio iš vaikinų tai kvapas. Pastebėjau, jog drabužiai ir kojinės mėtėsi po visą kambarį. Staiga mano akys užkliuvo už nuotraukos prie durų, kurioje du žmonės buvo apsikabinę. Geriau įsižiūrėjusi pastebėjau, kad toje nuotraukoje Harry ir jo mama. Dieve, ne, prašau pasakyk, kad a nesu įkalinta Louis ir Harry bute. Kur visi vaikinai buvo čia ar tik Louis ir Harry buvo šitame bute? Dar kartą apsižvalgiau aplink kambarį įsitikindama, kad nieko jame nėra ir nubėgau pasiimti savo rūbų nuo kėdės. Pagriebusi rūbus atsisukau ir jau ruošiausi eiti atgal į lovą kai tiesiog sustingau vietoje. Harry gulėjo lovoje, vypsodamas į mane. Duobutės pasirodė jo skruostuose ir tai mane labai sunervino. Tada prisiminiau, kad buvau beveik nuoga ir pastebėjau kaip jo akys keliauja žemyn mano kūnų. Jaučiau kaip mano skruostai nusidažo raudonai.
- Eik iš čia! Palik mane vieną tu bjaurybe! - šaukiau žiūrėdama į jį, o jis ir toliau spoksojo į mane. Jis atsistojo ir pradėjo eiti link manęs priversdamas mane ir vėl prisispausti prie sienos. Prisispaudžiau rūbus arčiau savęs mėgindama užsidengti, bet žinojau, kad jis jau ir taip viską matė, nes matyt jis vienintelis kuris mane perrengė. Ew!
- Kodėl aš turėčiau dingti iš savo kambario? - paklausė manęs. Pažiūrėjau į ji ir jo pirštai leidosi žemyn mano ranka ir aš krūptelėjau. Aš turiu išsigelbėti ir grįžti namo, nesvarbu turiu pinigų ar ne.
- Prašau, išeik. Man reikia apsirengti. - pasakiau ir jis pakėlė antakį.
-O, ar tikrai? - paklausė manęs ir jo veidas atsidūrė dar arčiau manojo. Nusukau akis nuo jo hipnotizuojančio žvilgsnio ir pažiūrėjau į savo kojas. Ką jis po galai daro?
-Taip. - atsakiau jam ir jo rankos nuslydo mano rankomis ir sustojo ties liemeniu. Pradėjau muistytis ir jis pagaliau mane paleido. Nuslinkau prie lovos ir kai atsisukau jo jau čia nebebuvo. Ačiū, Dievui. Greitai apsivilkau savo drabužius ir susirišau plaukus į netvarkingą kuoduką. Atidariau miegamojo duris ir žengiau kolidoriu ir atidarinėjau kiekvienas duris kurios pasitaikė mano kelyje. Visi kambariai buvo tušti, sustojau kai pamačiau Harry žiūrinti į mane. Bėgau žemyn laiptais ir pasiekiau lauko duris. Kai tik spėjau jas atidaryti pajutau, kad jis stovi už manęs ir uždarė duris kol aš pamėginau visaip nuo jo pasprukti. Stūmiau jį kaip begalėdama stipriau, bet jis net nepajudėjo. Velnias! Kodėl jis - jie turi būti tokie stiprūs?!
-Niekur nepaspruksi, meile. Tai liaukis bandžiusi. - sušnibždėjo jis man į ausį ir aš staigiai atsisukau veidu į jį. Mano rankos dabar buvo prispaustos prie sienos abiejuose mano galvos pusėse ir vis artėjo prie manęs, jis kvėpavo man į veidą. Jo veide ir vėl atsirado ta kvaila šypsena ir jis sušnibždėjo man į ausį.
- Nes tu niekur nepaspruksi.
Jis paleido mano rankas ir atsirėmė savosiomis į sieną prie mano galvos.
-Kodėl? - sušnibždėjau. Jis tik toliau spoksojo. Po galais kodėl jis vis dar spokso į mane?! Atrodo, jog jis net negirdėjo ką aš pasakiau.
-Todėl, nes tu visiems pasakysi kas mes esame. Niekas negali to sužinoti. - Atsakė jis po kiek laiko.
-Kaip tai išvis įmanoma? Vampyrai neegzistuoja. - pasakiau
-Dabar jau egzistuoja. - pamačiau kaip jo akys tampa vėl normaliomis ir iltys dingsta. Turbūt niekada nepriprasiu, jog One Direction turi iltis.
-Ne...kaip jie gali? Jie.....ne.... - nebegalėjau pasakyti normalaus sakinio, nes Harry ranka palietė mano skruostą ir žiūrėjo į akis. Šiurpuliukas perėjo mano kūną.
-Sara, tau nepakako praeitos nakties, jog įsitikintum, kad vampyrai egzistuoja? - paklausė jis ir jo akys nukrypo į mano kaklą. Jos atrodė alkanos. O, ne, ne, ne, jis nebedarys to paties, ar darys?

Paspauskit vote ir pakomentuokit. Tada įkelsiu naują dalį :)