Bad Blood

54 Dalis

Saros P.O.V.

Esu suaimanavusi tik kartą gyvenime, ir tai buvo tada, kai Liam manimi maitinosi! Galbūt todėl, kad jis buvo be galo švelnus, kaip Harry šį ir aną kartą? Juk gi galėtų būti? Harry atsitraukė nuo manęs ir apsilaižė lūpų kampučius, kur dar liko šiek tiek mano kraujo. Nesijaučiau nei pavargusi, nei apsvaigusi, kas buvo gana keista, nes, vis dėlto, visus kitus kartus, po šio proceso, Harry buvo be proto švelnus. Ar tai ir yra ta priežastis? Visus kitus kartus jaučiausi taip, lyg būčiau bėgusi valandų valandas besibaigiančiomis jėgomis.
-Mėgaujiesi, a? - Harry nusijuokė man ir aš paraudau. Dieve, kaip gėda...
-Man tai tapo nebe skaudu, - tariau jam ir vaikinas vyptelėjo. Jis geriau įsitaisė ir užkėlė mane ant savo kelių.
-Tikrai? - paklausė šiek tiek sutrikęs, - Turėtų skaudėt kaskart, jei kalbam rimtai...
-Na, neatrodyk toks laimingas dėl manęs! - sarkastiškai purkštelėjau ir Harry tiesiog nusijuokė.
-Atleisk, bet taip jau turi būt, - sumurmėjo jis labiau sau nei man. Linktelėjau jam ir vaikinas vėl pakėlė savo akis į mane. Oho...
-O kaip tu jauteis kai tau įkando? - tyliai pasiteiravau ir jis pakėlė galvą, jo lūpos - stipriai suspaustos.
-Gerai, kaip supratau, čia ta dalis, kai aš tau pasakau, kaip tapau monstru, kokiu esu dabar? - paklausė jis ir aš skausmingai surauiau antakius. Tikrai norėčiau, kad ji nustotų sakyti, jog jis monstras. Jie neegzistuoja, nebent filmuose ar mūsų vaizduotėje. Harry nė per nago juodymą neturėjo nieko, kas primintų monstrą.
-Baik taip šnekėti, - pradėjau, - ir taip... tikriausiai, kad taip, - tariau jam ir jis linktelėjo.
-Gerai.

Harry P.O.V.

-Gerai, - tariau, ir ji man linktelėjo. Net nemaniau, kad mano baisi praeitis taip greitai sugrįš. Na, ji nebuvo tokia baisiai šokruojanti kaip jūs galit pamanyt, bet man tai buvo pats šiurpiausias, šlykščiausias dalykas, kuris man kadanors yra nutikęs. Vos tik mes su vaikinasis buvome paversti, mes žinojom ką tai reiškė; praradome šeimas ir draugus, nesenstame ir esame visada jaučiame kankinantį troškulį.
Giliai įkvėpiau ir pabandžiau vėl išgyventi tą siaubingą naktį prieš du metus.
-Na, tai nutiko po to, kai mes patekome į gyvų pasirodymų dalį, dar tada kai buvome X-factor'iuje, - pradėjau ir ji linktelėjo, atidžiai besiklausydama. -Gerai. Mes buvome Simon namuose, dėjomės daiktus, kad grįžtumėm į UK. Mes visi šnekėjomės apie tai, kaip bus smagu ir tuomet Louis ėmė tarškėti apie buvimą amžinai jaunu.
Šyptelėjau sau prisiminęs, kokia pašėlus jam buvo ta diena. Vaikinas atsistojo ant jūrų ežio tą pačią dieną ir tuomet ėmė kaip pakvaišęs šokinėti, kas buvo visai nuostabu, turėjau pripažinti.
-Taigi, tuomet mes įsėdome į lėktuvą ir netikėtai prasidėjo baisi audra. Buvo tirštai debesuota, lijo ir panašiai, tad permirkome vos išlipus iš lėktuvo. Buvome nuvežti į viešbutį, kur turėjome likti, kol kiti finalistai įsikels į finalistų namą. Nusprendėm išeiti į miestą pašvęsti, ir, žinoma, taip Niall suprato savo meilę Nando's, - nusijuokiau ir Sara atsakė tuo pačiu. Ji krestelėjo galvą, parodydama, kad tęsčiau.
-Jau buvome beeinantys į Nando's, pasiruošę gerai pasilinksminti, kai Zayn suriko. Vos apsisukome, jo nebuvo. Nusekėme paskui vaikino šūksnius į tamsų skersgatvį ir radome jį gulintį ant žemės ašarų klane. Nieko šalia nebuvo todėl visi sutrikome, o Liam paklausė jo, kas nutiko ir kodėl jis šitam skersgatvy. Zayn papurtė galvą ir sugaudė oro gūsį į plaučius prieš bakstelėdamas pirštu į erdvę už mūsų. Visi atsisukome tuo pačiu metu ir viskas lyg ir sulėtėjo. Skersgatvyje kažkas sušlamėjo ir aš buvau nustumtas ant žemės su kitais vaikinais. Zayn įsakė mums likti tokioje pozicijoje, ir, juo pasitikėdami, taip ri padarėme. Mes pažvelgėm sau per pečius, norėdami pamatyti tą, kuris mus pastūmė, bet ten nieko nebuvo, - tariau liūdnai sustumdamas antakius. Tai net ne baisiausia mūsų pasivertimo dalis.
-Viskas gerai, Harry. Gali toliau ir nepasakoti, jei nenori, - Sara švelniai tarė ir aš jai šyptelėjau.
-Ne, aš to noriu, - tariau ir ji, linktelėjusi, švelniai suėmė mano rankas ir padrąsinamai spustelėjo. Nusišypsojau Sarai, o ji džiugiai sukikeno.
-Ir, er... ai, vėliau mes pamatėme aukštą pavidalą, stovintį tiesiai priešais mus. Tai buvo maždaug mūsų metų mergina, gal kiek daugiau nei dvidešimties metų. Ji turėjo ilgus šviesius plaukus iki pat liemens, violetines akis ir baisų randą ant kaklo. Dieve, atsimenu ją lyg vakar... ji pasilenkė prie mūsų ir giliai įkvėpė, vėliau ėmė uostinėti mus ir pratarė, kad mes gardžiai kvepiame. Mes visi pajudėjome ir bandėm atsistoti pamatę, kad tai tik jauna moteris, galvojom kad ji fanė ir atsisukome į ją, bet ji mus visus pastūmė atgal ir prisakė mums likti vietoje ir nejudėti, arba ji mus nužudys. Ji nusprendė pradėti su tuo, kas buvo arčiausiai jos, kas, deja, buvo Niall. Ji nusitempė vaikiną už jo švarko apykaklės prie savo kojų ir tiesiog pradėjo ką buvo nutarusi... ji jam įkando, kol jis šniokštė iš skausmo, - tariau ir papurčiau galvą, visa tai prisiminęs. Mane kratė siaubas matant savo geriausią draugą taip kenčiant ir svarbiausia tai, kad negalėjau jam niekuo padėti...