Bad Blood

24 Dalis

Saros P.O.V

-Jie ką tik išėjo. -sumurmėjo jis.
-Ką? -paklausiau.
-Liam ir Niall ką tik išėjo. Greičiausiai galvoja, jog aš juos užmušiu. -nusijuokė jis ir aš pavarčiau akis. -Taigi... -tarė jis ir aš papurčiau savo galvą. Oh, yeah! Tiesiog viriau pykšiu jam, šiuo momentu!
-Gerai, Styles. Aš žinau, jog Daniele, Eleanor ir Perrie yra kraujo donorai jums vaikinams, ne tik jų vaikinams ir kaip tu paprašei vaikinų suvaidinti Šekspyrą gauti mano sutikimą būti dar vienu donoru! -šaukiau ant jo ir jis pažvelgė į grindis. Jis susigėdo? GERAI!
-Em, tai greičiausiai gali būti tiesa. -sumurmėjo jis ir pažvelgė pro langą. Pasekiau jo žvilgsnį ir pastebėjau, jog lauke jau tamsu. Wow, diena prabėgo greičiau nei galvojau! Atrodė lyg prieš dešimt minučių Niall davėsi po kambarį kaip rokeris ir dažė sienas rožine spalva.
-Taigi, tai tiesa ar ne? -paklausiau jo neskaitant, jog jau žinojau, kad tai tiesa.
-Tiesa. -atsakė jis ir aš pažvelgiau į jį. Pradėjau eiti link durų, bet jis pradėjo kalbėti man nespėjus to padaryti. -Ar tu pyksti? -paklausė jis. Aš nusijuokiau.
-Pykstu? Ar aš pykstu? Aišku, kad pykstu! Man nereikia būti penkių vaikinų donoru, kai yra trys gražios, savo noru jūsų laukiančios, Harry. Aišku aš nežmoniškai pykstu! -tariau ir jaučiau kaip palūžtu. Kodėl aš visada turiu palūžti kai jis yra šalia? Jis tiesiog pasinaudos mano silpnumu ir vėl darys ką nori... Buvau nustebinta jo veiksmo. Jis neįkando man, o tiesiog paėmė mano ranką. Jis švelniai nykščiu glostė mano ranką ir pradėjo vesti laiptais žemyn į virtuvę. Kodėl jis mane čia atsivedė? Mes ką tik pavalgėme. -Ką darai? -paklausiau jo ir sustabdžiau kukčiojimą. Jis atsisuko į mane ir ištiesė man servetėlę. Paėmiau ją lėtai ir padėkojau jam. Nusivaliau akis ir išsipūčiau nosį prieš išmesdama ją į šiukšlinę ir atsisėsdama prie virtuvinio stalo.
-Nori atsigerti? -Harry paklausė manęs.
-Vandens, prašau. -tariau ir jis pripylęs stiklinę vandens padavė man. Išgėriau ją ir tuščią padėjau ant stalo. Dieve, man to reikėjo dėl kažkokių priežasčių.
-Dar? -paklausė ir aš linktelėjau. Išgėriau sekančia stiklinę vandens, o Harry sukikeno ir padėjo ją prie kriauklės ir sukryžiavo rankas ant krūtinė. -Kažkas ištroškęs. -pakomentavo jis ir aš jam nusišypsojau.
-Ne tokia ištroškusi kaip jūs, vaikinai. -tariau prieš tai kai supratau ką pasakiau. Užsidengiau ranka burną ir Harry susiraukęs pažvelgė į mane. Man nereikėjo to sakyti.
-Iš kur žinai? -Harry paklausė.
-Em...Niall ir Liam man kai ką pasakė... -sumurmėjau, o Harry atsitraukė nuo kriauklės ir atsisėdo prieš mane prie stalo ir padėjo savo smakrą ant sunertų rankų. Jis vėpsojo į mane kai aš mėginau surasti tinkamus žodžius. -Aš...aš, em, jie...sakė...nusukti sprandą...ir...GAL PAGALIAU BAIKSI Į MANE SPOKSOTI KAIP Į PRAKEIKTĄ GIMTADIENIO TORTĄ!? -sudejavau, o jis tik nusijuokė, jo žalios akys niekada nepasitraukė nuo mano veido. Dieve, jis buvo karštas ir hipnotizuojantis, bet pavojingas ir blaškantis dėmesį tuo pačiu metu....
-Atsiprašau. Tęsk. -tarė jis ir aš linktelėjau.
-Niall sakė, jog jūs jaučiate troškulį kai esate šalia manęs, nes jūs vampyrai ir aš žmogus ir viskas ko jūs norit tai nusukti man sprandą. Man buvo labai malonu tai išgirsti, žinok! -tariau sarkastiškai, o Harry nieko nesakė ir nieko nedarė tiesiog žiūrėjo į mane.
-Ar jis tai pasakė, dabar? -paklausė Harry tyliai ir aš jam linktelėjau. Jo akys patamsėjo ir aš pradėjau drebėti.
-Nori sužinoti...kaip aš jaučiuosi būdamas šeimininku? -paklausė jis. Oh, tai dabar jis buvo mano šeimininkas po viso šito. Puiku. Nebuvau tuo tikra ar noriu tai išgirsti, nes jis visada pabaigia labai keistai pasielgdamas ir man tikrai nereikėjo, jog jis ką nors darytų, savo nešvankius darbelius šiuo momentu.
-Gerai. -sušnabždėjau, o jis atsistojo ir praėjo eiti link laiptų ir ranka braukė per plaukus. Oh, wow... -Ei, palauk! -sušukau jam, bet jis nesustojo tik toliau ėjo link savo miegamojo. Sekiau jam iš paskos ir įėjusi į jo kambarį pamačiau jį sėdinti ant lovos. Jis žiūrėjo į grindis, sukinėjo nykščius ir kandžiojo lūpas. Dieve, ir jie dar sako, jog Zayn yra paslaptingiausias?! Uždariau duris ir atsisėdau prie jo ant lovos. -Tu sakei? -paklausiau jo, o jis susikėlė kojas ant lovos ir ištiesė jas priešais mane. Pasekiau jo pavyzdžiu ir žiūrėjau jam į veidą kai susikėliau kojas.
-Yeah. Aš būsiu geras su tavimi, Sara. Aš pasakysiu tau viską ką nori sužinoti, nebent tai draudžiama. -tarė jis man žiūrėdamas į akis. Dieve, jei aš būčiau ledai jau būčiau ištirpusi....
-Dieve, tai skamba taip prabangiai. -tariau ir pavarčiau akis. Jis vyptelėjo ir paėmė mano ranką.
-Tavo atžvilgiu tai nebuvo teisinga taip tave pasiimti. Aš tai žinau ir aš stengsiuosi kaip nors tai ištaisyti. Tai klausk ko nori. -tarė jis. Gerai, taigi klausimų metas. Kodėl jis man tiesiog nepapasakoja apie tai kaip jis jaučiasi būdamas šeimininku? Arba apie tai, apie ką jis nenori kalbėti tai jų transformacija?
-Gerai. Taigi papasakok man apie šituos kraujo reikalus apie kuriuos Niall kalbėjo. Kodėl jūs visi norit žudyti žmones taip smarkiai? -paklausiau jo.
-Gerai, tai paprasta. Tai panašu į svorį prisižiūrinti žmogų saldainių parduotuve... Tu nežmoniškai nori pasiimti saldainį ir praryti jį, bet tu mėgini ištverti, bet tau pavyksta. Taigi, kai mes esame arti žmonių, jų kraujo kvapas mus užveda, bet mes turim tam atsispirti, taigi mes nežudome kažko ir neatskleidžiam kas mes esam. -tarė jis. Wow. Metų kalba. Taigi....One Direction buvo žmonės kurie prisižiūri svorį saldainių parduotuvėje...gerai, tada...
-Gerai...bet Niall sakė jūs norit nusukti man sprandą... -tariau. Harry linktelėjo.
-Mes norim. Netgi labai...bet mes negalime prarasti savo kontroles, Sara. Mes nenorime būti monstrais.
-Aš negaliu suprasti to, bet...tu žinai kaip tai baisiai mane išgąsdino? Žinant, jog penki vaikinai nori mane nužudyti? -tariau tyliai ir Harry linktelėjo.
-Aš atsiprašau, Sara. Bet mes tau nebemeluojam ir sakom tiesa. -tarė Harry ir aš linktelėjau. Bent tai buvo tiesa. Nekenčiau žmonių kurie man meluoja, todėl buvau jiems dėkinga, jog jie sakė tiesą ne tik savo vampyriškus melus.
-Ką tu kalbėjai anksčiau apie...'šeimininką'? Tu sakei kaip jautiesi juo būdamas? -paklausiau ir Harry pažvelgė į mane lėtai pakeldamas galvą, jo akys patamsėjo.
-Taip, sakiau... -tarė jis. -Aš vis dar jaučiuosi taip pat kalbant apie tave... Aš noriu tau įkąsti ir išgerti visą kraują iki paskutinio lašo iš tavo kūno.... -tarė jis lėtai, jo tamsios akys mane gąsdino. -Ir ar tu prisimeni kai aš tau sakiau, jog tu mano nuosavybe? -paklausė jis ir pavarčiau akis.
-Taip, bet aš nesu, Styles, taigi išmesk šitą mintį sau iš galvos. -tariau. Jo veide atsirado kvaila šypsena.
-Vis dar bandai paneigti tiesą, Cole. -tarė jis ir aš pažvelgiau į jį. Kaip jis drįsta naudoti mano pavardę? -Net jei tau tai patinka ar nepatinka, tu esi. Taigi...kadangi mes turime šitą ryšio dalyką, kad ir kas tai bebūtų...aš linkstu link tavęs vis labiau. Tai kažkas ko aš negaliu paaiškinti... -nustojo jis kalbėti.
-Ką tu turi galvoje tiksliai? -paklausiau. Gerai, taigi jis jautė ne tik alkį? Oh, kaip linksma! Jis jaučia kažką kitką be alkio, taigi šokinėkime aplink ir skraidykine su vienaragiais, nes tai padarys viską geriau! Kas nesupratot, tai čia sarkazmas...
-Aš jaučiu alkį....aš norėjau nežmoniškai tave erzinti ir kitaip nervinti. -tarė jis.
-Pastebėjau. -sumurmėjau ir jis sukikeno.
-Bet...aš kažkur giliai jaučiu, jog tai blogai. Aš jaučiu gėda taip elgdamasis, bet tuo pačiu ir ne. Aš žiūriu į tavo akis ir tada aš...aš noriu nužudyti tave, bet aš nenoriu.
-Tavo emocijos nežmoniškai keičiasi ar ne? -padariau išvada, o jis patrūkčiojo pečiais. Yup. Jos buvo pragariškos.
-Aš noriu turėti pranašumą prieš tave...maitintis tavimi...bučiuoti tave taip stipriai, kad tu maldautum manęs sustoti... -pratęsė Harry. Sudrebėjau dar kartą. Ok, visas šitas šūdas darosi rimtas. Labai rimtas..
-Gerai, Harry, nusiramink. -tariau pradėdama išsigąsti. -Tu jau padarei tai man. Jei tai padės tau pasijusti geriau, aš sakiau tau liautis mane bučiuoti ir...tu jau mane nežmoniškai erzini ir kitaip nervini. -tariau jam ir jis pažvelgė į mane pro blakstienas.
-Ir aš... -pradėjo jis, lėtai lenkdamasis prie manęs. Aš neatsitraukiau atgal, nors ir buvau jo išsigandusi, jo akys vis dar tamsios ir buvo neįmanoma juose ko nors įžvelgti.
-Kas? -paklausiau ir jo garbanos pakuteno mano kaklą. Jis pabučiavo mano kaklą lengvai ir tada ir paliko jų pėdsakus link mano skruosto. Jis atsitraukė ir trumpai į mane pažvelgė kai jis lūpomis perbraukė prie pat manųjų. Aš buvau šokiruota jo veiksmų ir vėl. Jis manęs neprivertė šį kartą aš pati leidau jam mane bučiuoti. Kas po galais blogai su manimi?! Aš neturėčiau jam leisti to daryti man! Prieš tai kai aš tai sužinojau jo liežuvis atsirado mano burnoje. Aš vis dar buvau šokiruota ir išsigandusi ir nežinojau ką daryti. Jo liežuvis pradingo iš mano burnos ir lėtai perbraukė per mano apatinę lūpą. Aš sėdėjau čia, leisdama jam tai daryti...kodėl? KODĖL AŠ JAM LEIDŽIU TAIP ELGTIS?!
-Ir taip pat....Sara.... -pradėjo jis dar kartą, žiūrėdamas į akis. Pajaučiau kaip ašara nurieda mano skruostu. KODĖL PO GALAIS AŠ VERKIU? Aš galėjau jį sustabdyti, bet neeee, aš to nepadariau. Tai buvo mano kaltė, todėl aš neturėčiau verkti.
-Taip? -paklausiau tyliai. Jo veide nebuvo jokių emocijų, jis atsitraukė nuo manęs ir kvailai nusišypsojo.
-Aš noriu fuck you beprotiškai.