Bad Blood

40 Dalis

Harry P.O.V

-O DIEVE! Harry, PADĖK MAN!
Vos tai išgirdęs pašokau nuo lovos, po sekundės buvau Saros kambaryje ir pamačiau ją stovint kuo toliau nuo durų prisispaudusią prie sienos. Ji atrodė siaubingai įsibaiminusi ir kai pažvelgė į mane, jos vyzdžiai dar labiau išsiplėtė ir ji dar kartą sukliko.
-Sara, kas atsitiko? - paklausiau nermaudamas. Žingtelėjau arčiau jos ir Sara ištiesė mano pusėn delną.
-Pasitrauk nuo manęs! - suriko ir užsidengė akis mergina.
-Kas buvo?! Tu suklykei! - tariau ir ji linktelėjo žvelgdama žemėn.
-Apsivilk ką nors, dėl Deivo meilės, ir tik tada sugrįžk! - šnypštė Sara man ir aš išplėčiau akis. Pažvelgiau žemyn ir sužiopčiojau.
Oh.
-Atsiprašau! - aiktelėjau ir nubėgau atgal į savo kambarį užsimauti juodas trumpikes prieš ten sugrįžtant. Ji vis dar buvo toje pačioje pozicijoje, tik kad šįkart ji nebuvo užsidengusi akių, ne taip, kai mano gėrybės matėsi...oops! Suskubau būti prie Saros ir ji metė mažą žvilgsniuką į mano kūną prieš pavartydama akis ir įsiremdama veidu į mano krūtinę.
-Dabar papasakok, kas buvo, - tyliai jai pasakiau ir mergina bakstelėjo pirštu virš durų už mūsų. Pasekęs jos pirštą nusijuokiau. Paleidęs Sarą iš glėbio nuėjau prie durų. Pašokęs suėmiau padarą sau į delnus. Man pradėjus eiti link jos, merginos akys dar labiau išsiplėtė. Ji nubėgo prie spintelės į koridorių, paskui save užtrenkdama duris.
-Patrauk tą šlykštynę man iš akių! - suspigo ji ir aš nusijuokiau iš jos.
-Sara, tai tik voriukas! - juokdamasis išgirdau ją aiktelint.
-Tu matei, koks jis didelis? Tai ne voriukas, tai prakeikta tarantula! - šūkavo ji už durų. Dar kartą nusijuokęs nubėgau žemyn laiptais prie pagrindinių durų ir išmečiau „tarantulą" pro duris. Jis nuropojo tolyn ir aš uždariau duris. Vėl užbėgau laiptais į Saros kambarį. Ji vis dar buvo įsitaisiusi spintelėje. Tris kartus tyliai pabeldžiau į dureles ir pasilenkiau truputėlį arčiau durų staktos.
-Jo nebėra, - tariau merginai ir ji lėtai įkvėpė.
-Harold, jei tu man meluoji... - pradėjo ji ir aš nusijuokiau. Ji manė, kad aš jai meluoju? Suprantu kodėl, bet aš nebuvau toks įžūlus! Išsišiepiau ir linktelėjau sau.
-Prisiekiu, kad nemeluoju. Jo tikrai nebėra, - pranešiau ir ji vis dar nesirūpino durų atidarymu. - Jau gali išeiti.
-Aš tavim nepasitikiu. - tarė ji ir aš žioptelėjau.
-Tu verti mane jaustis tokiam blogam! - pareiškiau ir ji nusijuokė. - Jei tu neišlįsi, aš įlįsiu, - pridėjau ir išgirdau, kaip Sara tvirčiau suėmė durų rankenėlę. Ji pamiršo, jog aš už ją 10 kartų stipresnis, ir tą rankeną galiu pasukti taip lengvaiu, lyg laužčiau dantų krapštuką.
-Ne! - sudejavo Sara ir ėmė lėtai verti duris. Ji atsargiai iškėlė koją iš ten ir pažvelgė į mano rankas, stebėdama, ar jose nėra to voro ir tuomet pakėlė žvilgsnį man į akis. Linktelėjau jai ir ji galutinai išlipo, už savęs užverdama dureles. Ji dar kartą mestelėjo žvilgsnį į mano delnus ir vėl į duris už manęs prikąsdama lūpą.
-Sara! - sušukau ir ji krūptelėjo. - Jis dingo. Pažadu.
Mergina lėtai sulinksėjo ir nužvelgė mano pusnuogį kūną. Nurijusi seiles ji pakėlė antakį. Smagiai šyptelėjau Sarai, o ji tik pavartė akis ir ėmė stumti mane link durų.
-Harry, išeik! Man reikia apsirengti, - tarė ji man kai jau buvau arti durų. Pagriebęs už rankenos sutabdžiau jos ketinimą mane išstumti.
-Reikia pagalbos? - paklausiau ir ji teisog suaimanavo ir su paskutiniu stipriu stumtelėjimu išvarė mane ir iškart uždarė duris. Išsišiepiau ir nuėjau į savo kambarį, su tikslu ir pačiam pasiruošti. Vaikinai vėl šiandien atvažiuos ir pabandys Sarai sudaryti namų aplinką. Atrodė, jog ji su visais sutaria išskyrus mane.
Prakeikimas...
***
-Kur judu einat? - paklausiau.
Mes ką tik pabaigėme valgyti pietus ir Zayn su Sara ėjo link pagrindinių durų susikibę už rankų ir atrodė laimingi. Ką gi jiedu sugalvojo? Sara pasisuko į mane ir jos truputėlį liūdnos akys susitiko manąsias. Zayn tiesiog metė man keistą žvilgsnį ir pratęsė Saros tempimą link durų.

Sorry, kad taip ilgai nekeliu dalių. Manau pačios suprantat priežastį :)) myl kas dar skaito !