Bad Blood

25 Dalis

Saros P.O.V

Ką dėl šventųjų morkų jis pasakė? Jis nori...fuck me....beprotiškai? jis pasakė, jog nori fuck me beprotiškai. Jis ką tik man į veidą pasakė, jog nori suniokoti mane... KAS PO GALAIS BLOGAI SU JUO?! Kas po galais tai sako merginai? Keistuolis, sušiktas bjaurybė, štai kas! O, Dieve, aš vis dar negaliu patikėti, jog jis tokių dalyku man pasakė. Jis žinojo, jog aš jo bijau, jis žinojo, jog peržengė ribas praeitą dieną kai žiūrėjom Tegyvuoja Meilė ir dabar....sako šitai?! Ne....
-Aš, em...ką tu...aš... -pradėjau mikčioti, mėgindama sudėlioti normalų sakinį, bet nieko neišėjo. Aš net negalėjau suformuluoti vieno sušikto sakinio. Štai kaip labai išsigandusi aš buvau. Kai labai bijojau jo ir to ką jis gali man padaryti jei tik panorės.
-Aš žinau, jog tu išsigandusi. Aš galiu tai matyti tavo akyse. Ir aš matau kaip dar labiau manęs bijai po to kai aš tau pasakiau teisybę. Aš pažadu tau nuo dabar, jog aš tau sakysiu tik tiesą, Sara. Tu to nusipelnei, po viso to kas nutiko per kelias dienas. -tarė Harry man ir aš linktelėjau. Jis turėjo pranašumą čia. Jis buvo skolingas man ir tiesa nebuvo tokia bloga, po teisybe. Pagaliau aš žinojau kas gali nutikti ateityje.
-Em, taip. Turiu galvoje, mes susitikome tik prieš kelias dienas, ir per tą laiką, tu mane pagrobėi, maitinais manimi, bučiavai mane, lietei mane šiek tiek netinkamai ir tada pasakei man, jog nori mane suniokoti. Ir mes vos vienas kita žinom, ar kitus,taigi...taip, aš manau, jog nusipelniau tiesos. -tariau ir jis linktelėjo ir pažvelgė į duris ir po to jo žvilgsnis grįžo prie manęs. Dieve, jis turėjo mielas akis.
-Bet tame ir yra esmė, Sara. Aš noriu, jog tu pamėgtum mane, nes tu man patinki...labai, ir tai mane skaudina, matant kaip aš tave skaudinu, bet...aš niekada toks nebūdavau. Liam mano, jog tai vampyriškoji mano pusė, ir aš norėčiau manyti, jog taip ir yra, nes aš pradėjau elgtis visiškai kitaip po incidento ir....
-Papasakok man apie tai, Harry. -tariau nutraukdama jį, o jis nuleido akis į savo rankas ir pradėjo sukinėti nykščius. -Prašau. -man vis dar buvo įdomu kaip jis tapo vampyru, padaru kuris turėtų neegzistuoti, ir visus apgaudinėti, jog jie penki tiesiog normalus vaikinai, be jokių keistų nutikimų.
-Aš tau papasakosiu...pagaliau. -pradėjo Harry vis dar sukinėdamas savo nykščius. -Bet ne šiąnakt, nes.... šiek tiek skaudu apie tai kalbėti. Nei vienas iš mūsų to gerai nepamena, taigi nėra labai daug ko pasakoti, tai... -sustojo jis. Mes pagaliau pradėjome! Jis man pasakė, jos nei vienas gerai to nepamena. Nei vienas iš jų nepamena kaip jie tapo mitologinėmis būtybėmis? Gerai...
-Bet tu man papasakosi? -paklausiau.
-Taip. Pažadu. -tarė jis.
-Puiku. -tariau ir linktelėjau. Buvau patenkinta, jog pagaliau mezgasi normalus pokalbis, neskaitant nemalonių dalykų prieš tai. Neskaitant bučinių ir tų nešvankių žodžių kurie išsklido iš didelės Harry burnos. Nemaloni tyla užpildė kambarį kai aš ir Harry žiūrėjom vienas į kitą. Jis vypsojo į mane, o aš žiūrėjau į jį nemirkčiodama. Jis pajudino savo antakius. Aš nieko nedariau. Jis išsižiojo parodydamas, jog jo iltys buvo išlindusios ir lietė jo apatinę lūpą. Nurijau seiles, bet nenutraukiau akių kontakto. Mes turėjo keistą spoksojimo dvikovą, dėl neaiškių priežasčių. Kaip po galais tai įvyko po to kai jis taip negražiai kalbėjo? Hmm, Styles jėga...
-Tu juk žinai, jog aš lengvai laimėsiu šią dvikova su tavimi? -staiga tarė Harry, o aš prisimerkiau ir toliau žiūrėjau į jį. Jis kvailai nusišypsojo. Oh, lai kova prasideda!
-Tikrai, Styles? Ką gi, pamatysime kas laimės! -nusijuokiau ir jis patrūkčiojo pečiais. Jo žalios akys vėl žiūrėjo į mano akis. Damn, mano akys pradeda drėkti!
-Aš laimėsiu. -sušnabždėjo Harry ir aš papurčiau savo galvą.
-Jokiu būdu! Tu negali... -jis nutraukė mane kai jo veidas buvo per centimetrą nuo mano. Suklykiau kai jis pasinaudojo savo super greičiu ir staigiai pašoko nuo lovos palikdamas jovala ant žemės. Ir dar kartą....nedailiai.
-Sakiau tau. -tarė Harry man kai pažvelgė į mane, o jo veidą puošė plati šypsena. Jo duobutės buvo tokios mielos! Awww! -Aš visada laimiu. -užbaigė jis ir aš pavarčiau akis kai atsistojau prieš jį.
-Ne, tu nelaimi. -tariau ir jis pakėlė antakį.
-Tikrai? -paklausė jis, atsisėsdamas ant lovos.
-Taip. -tariau. -Jūs, vaikinai buvote treti X Factor, pralošėt šokių kovą pas Alan Carr. Du kartus. Tu neišsaugojai 'slaptų santykių' su Caroline Flack, tu.. -nutraukė jis mane, žiūrėdamas rėžiančiu žvilgsniu.
-Ji buvo tik dėl kraujo, gražuole. -tarė Harry ir aš pakėliau antakį. -Nieko daugiau. Prisiekiu. -Padėjau rankas ant klubų ir nusukau galvą į šoną. Tai buvo įdomu...
-Tikrai? -pasityčiojamai nusijuokiau ir jis linktelėjo. -Nesvarbu, bet tu vis tiek to neišlaikei paslaptyje, jug žinai. -tariau ir jis sukikeno.
-Taip, ir keisčiausias dalykas yra tas, jog mes vis dar liečiam vienas kitą. -tarė Harry, traukdamasis telefoną iš kišenės. Paspaudė ekraną kelis kartus ir ištiesė jį man. Papurčiau galvą ir paspaudžiau raudoną mygtuką, išjungdama žinutes.
-Whoa, whoa, whoa! Styles, aš nenoriu matyti visų tų nešvankių žinučių tarp tavęs ir Flack, gerai? Dieve! -nusijuokiau ir Harry nusijuokė taip pat. Jis net nemėgino to paneigti...
-Kalė. -sumurmėjo jis ir aš pavarčiau akis.
-Aš žinau, sakiau tai visada. -atsakiau, pakartodama jo žodžius iš ankščiau tos dienos. Jis pakėlė antakį ir atsistojo prieš mane, jo garbanos krito už jo smaragdiniu akių.
-Labas. -buvo viskas ką jis pasakė ir aš susiraukusi pažiūrėjau į jį. Gerai, kokia viso šito esmė?
-Em...labas? -paklausiau suglumusi, o jis tik sukikeno ir paėmė mano ranką. -Palauk. -tariau staiga. O, Dieve! Kodėl aš nesupratau to anksčiau? -Tu sakei, jog ji buvo tik dėl kraujo, taip? -paklausiau apie Caroline ir Harry linktelėjo.
-Taip. -tarė jis sumišęs.
-Tas trumpas meilės romanas buvo prieš du metus, teisingai? -paklausiau ir jis linktelėjo. Wow, prieš du metus, visa tai tęsiasi jau pastaruosius du metus ir niekas apie tai nežino! -Tai kaip ilgai jūs vaikinai jau esat vampyrais? Du metus, ar ilgiau? -paklausiau ir Harry šiek tiek atsipalaidavo.
-Oh, tai buvo neseniai įvykę prieš tai kai sužinojome, jog patekome į Live Shows. -tarė Harry man. Oh, wow. Tai buvo taip senai, ar ne?
-Wow. -tariau ir jis nusijuokė.
-Gerai, bet apie tai vėliau. Eime. -tarė jis ir timptelėjo mano ranką lengvai išvesdamas mane iš savo kambario, laiptais žemyn ir pro mano kambario duris. Dažai jau turėtų būt nudžiuvę, ar ne? Yay, mes pagaliau galėsime visus mano daiktus sudėti ir aš galėsiu miegoti visą likusį gyvenimą. -Tau reikės šito. -tarė Harry kai įėjome į svetainę. Jis pakėlė rožinį maišelį į kurį aš prieš tai buvau įsidėjusi savo pižamą su kitais tualeto reikmenimis. Linktelėjau ir paėmiau jį iš jo. Jis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į mane.
-Em, gali leisti man persirengti privačiai? -paklausiau jo.
-Nope. -tarė jis pabrėždamas P. primerkiau akis ir žiūrėjau į jį, jis pavartė akis ir išėjo iš kambario, uždarydamas duris paskui save. -Aš nebusiu kaltas jei žvilgtelėsiu! -sušuko jis už durų ir aš pavarčiau akis kai nusivilkau murzinus marškinėlius, kuriuos vilkėjau kai dažėme. Sulanksčiau juos ir padėjau ant žemės šalia maišelio, prieš tai išsitraukdama savo pižamą. Papurčiau juos ir aiktelėjau kai pajutau šaltas rankas sau ant pečių. -Sakiau tau. -tarė jis ir aš mėginau pižaminėmis kelnėmis prisidengti beveik nuogą viršų. Kaip jis drįso įeiti kai aš persirenginėju! Iškrypėlis!
-Harry! Po galais, dink iš čia! Aš persirenginėju, dėl Dievo meilės! Tu prižadėjai nebesakyti jokių nešvankių komentarų ar minčių! -sudejavau, o jis pakėlė ranką prie plaukų ir atsisėdęs ant žemės stebėjo mane.
-Bet tai nebuvo komentaras ar mintis, ar buvo? Tu vilki rožine liemenėlę. -tarė jis ir aš išraudonavau. Oh, taip. Liemenėlę, kurią tu išrinkai apsivilkti man, Harold!
-Harry. -sudejavau ir jis išėjo iš kambario uždarydamas duris. Greitai apsivilkau pižamos viršų ir nusivilkau baisias, geltonas kelnes kurias vilkėjau. Šlykštu! Per spalvota man! Sudėjau nešvarius drabužius į maišelį ir padėjau jį į šoną. Nuėjau prie durų ir atidariau jas, radau Harry sėdinti ant žemiausio laipto ir žaidžianti su pirštais. -Persirengiau. -pranešiau ir jis pažvelgė į mane su šypsena veide. Ir nužvelgė mano pižamą ir linktelėjo. Kas? Patvirtino? Urrrgh...
-Puiku. -atsakė jis. -Ką dabar nori veikti? -paklausė jis manęs, palenkdamas galvą į šoną ir šypsodamasis man. O, ne...
-Tikrai ne tą kas sukasi tavo galvoje. -tariau.
-Aw. -nusijuokė jis ir aš pažvelgiau į jį. Nešvankios mintys, ir vėl...
-Nežinau. Manau, jog eisiu miegoti, nes esu tikrai pavargusi. -tariau jam ir jis linktelėjo. Jis pradėjo lipti laiptais ir aš jam sekiau iš paskos kol pasiekėme laiptų viršų. Jis nuėjo į savo kambarį, o aš į savo. Apsižvalgiau aplink rožinėmis sienomis kambarį ir linktelėjau. Atrodo gerai! Perbraukiau pirštais per sieną, dažai buvo nudžiuvę, bet tada aš pastebėjau vieną problemą. Aš neturėjau lovos. Šūdas... Išėjau iš kambario ir pradėjau eiti link Harry kambario, jis sėdėjo skersai lovos ir susirašinėjo. Jis pakėlė akis kai aš įėjau į kambarį ir sustojau prie jo.
-Harry? -paklausiau.
-Taip?
-Kur mano lova? -paklausiau ir jis nusijuokė. Jis atsistojo ir parodė į savo lovą, o jo veide švietė šypsena.
-Čia. -tarė jis.
-Aš rimtai, Harry. Kur aš miegosiu? -paklausiau, o jis pakėlė antakį ir vėl parodė į savo lovą.
-Aš užsakiau lovą, bet...ji dar neatsiųsta. Ji turėtu čia būti jau ryt, taigi šią naktį, tu gali miegoti čia. -tarė jis ir aš atsidusau. Puiku, atrodo, jog miegosiu Harry lovoje. Yay.
-Gerai, o kur tu miegosi? -paklausiau jo, nors man atrodo jau ir tai žinojau ką jis pasakys.
-Em, savo lovoje? -tarė jis ir nusijuokė. Oh, puiku.
-O. -tariau.
-Nebijok. Aš pažadu tavęs neliesti. Aš ir pats esu pavargęs. -tarė jis ir nuėjo išjungti šviesos. Kambaryje pasidarė tamsu ir aš suklupau užkliūdama už savo pačios kojų.
-Damn! Kodėl aš tokia gremėzdiška? -sušnabždėjau pati sau ir išgirdau kaip Harry sukikena prie durų. -Tai visiškai nejuokinga, Harry!
-Gerai. -jis nusijuokė ir aš atsidusau. Išgirdau kaip lova sugirgžda prie manęs ir tada Harry rankos apsivijo mano liemenį ir patraukė mane į lovą, gulėjau šalia jo. Nusiridenau nuo jo ir trinktelėjau jam per ranką. -Auč. -tarė jis ir aš nusijuokiau.
-Nedaryk taip! -tariau ir jis atsiduso. Atsiguliau lovos dešinėje pusėje, o Harry kairėje. Buvo nemaloni tyla kai išgirdau kaip lova nugirgžda ir Harry atsisuka ir spokso į mane. Net ir tamsoje aš galėjau matyti jo spindinčias, žalias akis.
-Sara? -paklausė jis ir aš linktelėjau jam.
-Taip? -paklausiau.
-Jei...jei tu norėsi miegoti mano lovoje, net kai tavo atveš, aš neprieštarausiu. -tarė jis tyliai ir aš nusijuokiau. Jis juokauja, teisingai? Kaip tokia mintis galėjo šauti jam į galvą po visų tų komentarų ir minčių? Dieve, šitam vaikinui reikia susitvarkyti savo veiksmus!
-Svajok toliau, Harold, svajok toliau. -tariau ir užmerkiau akis kai išgirdau kaip jis sukikena.
-Sara? -paklausė jis ir vėl, tik šį kartą tyliau.
-Taip, Harry? - paklausiau jo, šiek tiek pikčiau, bet tai ko jis paklausė atleido mano pyktį šiek tiek.
-Galiu tave apkabinti? -paklausė jis. Aw, nežinau kodėl, bet man tai atrodė taip miela. Ir šiek tiek keista, išgirsti tai iš vampyro, bet kam tai rūpi. Mažasis Harry nori apkabinimo.
-Gerai. Jokių keistų minčių. -perspėjau ir jis linktelėjo. Jis apsivijo mano liemenį rankomis ir prisitraukė mane arčiau, jo karštas kvėpavimas atsimušė į mano kaklą. Atsidusau. Tai atrodė mielai, bet tuo pačiu ir...keistai.
-Ačiū. Labanaktis, Sara.-tarė Harry. Jo balsas skambėjo tikrai pavargusiai. Užmerkiau akis ir dar kartą atsidūsau.
-Labanakt, Harold