Bad Blood

76 Dalis

Harry P.O.V.

-Ne, nėra. Man nederėjo tau sakyti tokių dalykų, Harry,-ji sušnibždėjo ir aš pirštais suėmiau jos smakrą. Ji prikando lūpą ir žvelgė žemėn, jos tamsūs plaukai uždengė veidą.
-Sara, vienintelis dalykas, kuris mane įskaudino, tai tik tai, kad tu išėjai ir tavęs vos nenužudė,-tariau, o ji sukikeno.
-Ji norėjo mane nužudyti, tiesa?-Sara sušnibždėjo ir aš susiraukiau, šiek tiek linktelėdamas. Ji silpnai nusišypsojo, vedžiodama pirštais aplink mano lūpas. Švelniai pakštelėjau į jos piršto galiuką, o ji sukikeno. Galvojau, kad praradau ją, tad girdėti jos juoką lyg būti danguje.
-Nužudei ją?-papurčiau galvą.
-Aš įsmeigiau jai beisbolo lazdą, bet užmiršau širdį. Tad ji paspruko.
-Nesvarbu, Harry. Svarbu, jums vaikinai, viskas gerai,-ištarė ir aš jai nusišypsojau.
-Bet tave beveik nužudė ir...
-Bet tu išgelbėjai mane,-tarė. Tai labiau skambėjo lyg pareiškimas, nei klausimas, tad aš jai linktelėjau, šypsodamasis.
-Negalėjau leisti tau mirti, tu per daug man reiški,-tariau, glostydamas jos plaukus ir sruogą užkišdamas už ausies. Sara prisiglaudė prie mano rankos, kai žaidžiau su jos plaukais ir nusišypsojo. Mano žvilgsnis keliavo žemyn jos kaklu. Patraukiau jos plaukus ir pasukau jos kaklą į šoną. Ji sušnibždėjo, užmerkdama akis.
-Vis dar skauda?-paklausiau, o ji lėtai linktelėjo. Palenkiau galvą prie jos žaizdos kakle ir ji įsitempė. Įkvėpiau jos kraujo kvapo ir nulaižiau kraują nuo Adrianos palikto įkandimo.
-Harry,-ji sumurmėjo, atsitraukdama ir žvelgdama man į akis.-Prašau, nereikia.
-Aš nekąsiu tau, Sara,-paaiškinau.-Aš tik noriu nuvalyti. Atsiprašau, bet tavo kraujas per daug skanus,-sukikenau, ji taip pat ir aš vėl palenkiau galva prie jos kaklo, pradėdamas laižyti jos kraują. Ji šiek tiek šnipštelėjo, kai suėmiau jos kaklo kitą pusę.
-Harry?-ji staiga kreipėsi, o aš pakėliau galvą, žvelgdamas į ja.-Kur vaikinai?
-Jie vis dar vakarėlyje, bet manau greitu metu išeis,-paaiškinau, o ji susiraukė.
-Kodėl?
-Būti užpultam dešimt kartų stipresnės moters atima daug jėgų,-nusijuokiau, Sara taip pat, jos rudos akys švytėjo. Ačiū Dievui, ji vis dar čia, juokiasi su manimi. Ji pyko ant manes, tad nemaniau, kad susigrąžinsiu ją.
-Tikiu,-ji nusijuokė, švelniai pastumdama mane. Sara dejuodama, bandė atsisėsti. Suėmiau jos rankas ir su šypsena veide pastačiau ją ant kojų, priešais save. Ji išraudo, nuleisdama žvilgsni į žemę ir jos lūpose pasirodė šypsena.
-Kas?-paklausiau, atsisukdamas, kad mūsų žvilgsniai susitiktų. Ji papurtė galvą, vėl apsivydama rankomis mane ir padėdama galvą ant mano krūtinės. Prisitraukiau ją arčiau, glostydamas jos nugarą.
-Mmm,-atsiduso, o aš sukikenau.-Tu šiltas.
-Galbūt tiesiog tik tau šalta?-pareiškiau ir ji sukikeno.
-Galbūt,-pritarė. Stovėjome taip dar kelias tylias minutes, kol ji paglostė mano nugarą ir atsitraukė. Susiraukiau, o ji šyptelėjo, vėliau nusižiovaudama.
-Pavargai?-paklausiau, o ji linktelėjo.
-Niekada anksčiau nebuvau tokia išsekusi,-ji tarė, o aš linktelėjau. Sara supynė mūsų pirštus, man nusišypsodama, jos akys atrodė pavargusios. Nekaltinu jos, buvo ilga diena. Jos garbanos jau buvo išsileidusios, o suknelė permirkusi krauju.
-Labanakt, Harry,-tarė, nutraukdama mano mintis. Ji paleido mano ranka ir pasisuko link durų.
-Labanakt, Sara,-ištariau jai nueinant. Kai tik atidarė duris, ji sustojo ir atbėgo atgal pas mane. Nustebau, kai ji užšoko, prispausdama lūpas prie manūjų. Atsakiau į bučinį, mėgaudamasis jos minkštų lūpų skoniu ir išsišiepdamas, kai jos prisiglaudė prie manūjų. Jos pirštai suėmė mano plaukus ir ji prisitraukė mane arčiau savęs. Su šypsena veide sudejavau, kai ji atsitraukė.
-Ačiū, Harry,-sušnibždėjo man ir mūsų akys vėl susitiko. Ji nusišypsojo, poto vėl atsisukdama link durų. Atsidusau, rankomis suimdamas savo plaukus. Turiu jai pasakyti arba išprotėsiu!
-Kodėl tu tokia akla?-paklausiau. Ji sustojo ir sutrikusi atsisuko į mane.
-Atsiprašau?-paklausė, pakeldama antakį. Žengiau žingsnį link jos ir garsiai sudejavau.
-Kodėl tu elgiesi taip aklai?!-tariau, šiek tiek pakeldamas balsą. Ji susiraukė, prisimerkdama.
-Apie ką tu, po velnių, kalbi?!-ji taip pat sušuko ir aš piktai žvilgtelėjau. Negi toks neakivaizdus faktas, kad aš myliu ją?!
-Kodėl tu nepastebi ką tau jaučiu? Negi neakivaizdu?-paklausiau. Ji papurtė galva.
-Harry, apie ką tu kalbi?
-Sara, žinau, kad pažįstame vienas kita trumpai, bet aš... manau, kad aš...
-Harry, dėl Dievo meilės, sakyk!
-Myliu tave, Sara!-pagaliau sušaukiau. Jos veide matėsi nerimas. Ji atrodė sukrėsta, galbūt net ir bjaurėjo mano prisipažinimu ir aš netrukus pradėjau gailėtis prisipažinęs. Ji įkaudins mane, nejaugi ne?
-Tu... myli mane?-sušnibždėjo, o aš linktelėjau.
-Taip. Kurį laiką, bet neišdrįsau pasakyti tau, bet dabar įstengiau ir tikiuosi dar daugiau neišgąsdinau tavęs?-paaiškinau ir ji papurtė galvą.
-Negaliu patikėti!-ji suklykė, o aš aiktelėjau.
-Kuom?!-taip pat suklykiau ir ji sarkstiškai nusijuokė. Sara ranka perbraukė plaukus ir iškėlė abi rankas į orą.
-Užtrukai tiek laiko, kad man pasakytum?! Reikėjo, kad manęs vos nenužudytų... dėl to, kad prisipažintum, kad myli m...-pradėjo, bet nutraukiau ją. Pribėgau prie Saros, priglausdamas savo lūpas prie jos ir prirėmiau ją prie sienos. Ji sudejavo, kai atsitrenkė į siena, bet atsakė į bučinį. Apsivijau rankomis jos liemenį, prisitraukdamas ją arčiau, išgirsdamas šnibždėjimą iš jos lūpų ir išsišiepiau. Atsitraukiau, priglausdamas savo kaktą prie jos.
-Sara, atsiprašau! Už viską, myliu tave! Tikrai myliu ir žinau, kad turėjau pasakyti anksčiau, bet galvojau, kad...-ji ranka trenkė man per veidą, užčiaupdama mane ir aš susiraukiau. Kodėl ji man trenkė?!