Bad Blood

72 Dalis

Saros P.O.V.
-Iš tavo veido išraiškos, spėju jau žinai kas aš?-ji paklausė. Negalėjau atsakyti, nes ji vis dar laikė uždėjusi ranką ant mano burnos, taigi, aš tik linktelėjau. Ji dar kartą nusišypsojo su iltimis ir tada pašaipiai nusijuokė.
-Gerai. Tai žinai ką aš galiu?-dar kart paklausė, aš linktelėjau. Ką ji, po velnių, planuoja man padaryti?! O dar blogiau... vaikinams? Kai pamatys vaikinus, ką ji darys? Bandys juos nužudyti ar pagrobti? Negaliu jai leisti ką nors jiems padaryti, net jei poto ir sužeis mane. Turiu tai baigti, turiu pabandyti bet kokiu būdu juos apsaugoti.
-Gerai. Labai blogai, kad Harry pagaliau rado savo porą. Kai baigsiu su tavimi, tu būsi niekas,-sušnibždėjo ir numetė mane ant žemės. Suklupau, nukrisdama ant nugaros, skausmo antplūdis perėjo per kūną.
-Ko tu nori?-paklausiau, bandydama nemikčioti. Nenoriu, kad ji žinotų, kaip aš bijau, nes mano baimė suteiktų jai pranašumo. Ji permetė savo blondiniškus plaukus per petį ir pritūpė, kad mūsų veidai būtų šalia vienas kito. Ji nusišypsojo.
-Kodėl pavertei vaikinus?-paklausiau, prieš susivokdama.
-One Direction berniukus, paverčiau, kad jų gyvenimai būtų nelaimingi. Žinoma, tuo metu man buvo nuobodu, tad nuspendžiau pavalgyti,-ištarė ir jaučiau, kaip mano skruostu nurieda ašara. Šūdas!
-Aw, mažoji Sara susirūpinusi vaikinais?-ji patempė lūpą, o aš prisimerkiau. Ji vėl išsišiepė, atsistodama. Pasekiau jos pavyzdžiu ir vėl atsirėmiau į siena, tad tarp mūsų buvo tinkamas atstumas. Pirmas žingsnis šioje situacijoje yra bandyti išblaškyti ją ir tikėtis bėgti ir grįžti vidun.
-Taip, žinoma aš susirūpinusi!-suklykiau ir jos akys nežymiai išsiplėtė.-Kaip galėjai atimti penkių nekaltų žmonių gyvenimus? Ką jie padarė tau, ar tu tik sugalvojai užkąsti?-paklausiau, o ji garsiai nusijuokė.
-Tiesą sakant, taip! Aš tiesiog ėjau pro penkias pop žvaigždes ir sakiau sau 'Hm, jie gardžiai atrodo!' ir tiesiog negalėjau sustabdyti savęs!
-Kodėl juos?-paklausiau, kai akyse kaupėsi dar daugiau ašarų.
-Man patinka griauti žmonių gyvenimus, Sara. Sugrioviau jų, nes linksma matyti, kaip jie nekenčia savęs, už tai kuo tapo, bet nesitikėjau, kad jie taip su tuo susitaikys. Visi penki turėjo išlaikyti tai paslaptyje ir slėpti pėdsakus. Pradedu galvoti, kad pasirinkau ne tuos žmones,-papasakojo, paskutinę dalį lyg sau, o aš pasinaudojau proga, paieškoti ginklo. Nieko nepastebėjau, bet tada pajaučiau, kaip atsitrenkiau į krūvą šiukšlių ir pažvelgiau žemyn, pastebėdama beisbolo lazdą, kuri buvo išlindusi iš maišo. Nusišypsojau sau ir atsistojau prieš ją, kad ji nepastebėtų. Puiku.
-Klysti,-ištariau, o ji susiraukė.-Jie nesusitaikė su tuo. Kai pirmą karą sutikau juos, jie nužudė nekaltą merginą. Savo fanę,-pasakojau.-Po to jie nekentė savęs ir pasakojo man, kaip norėtų, kad jų gyvenimas vėl taptų normalus.
-Tikrai? Atrodo mano darbas baigtas!-nusijuokė, suplodama rankomis. Pagriebiau lazdos rankeną, kol ji toliau juokėsi ir lėtai pradėjau traukti iš maišo, melsdamasi, kad ji nepastebėtų. Staiga, ji piktai pažvelgė į mane, kai maišas už manęs sušnarėjo ir aš sustingau. Uždėjo savo ranką ant klubo, stebėdama mane nuo galvos iki kojų.
-Žinai, galiu pasakyti kodėl patinki Harry. Tu graži ir drąsi. Žinoma ir linksma, nes atrodo, kad manai jog šita beisbolo lazda gali padėti tau šioje situacijoje,-išsišiepė ir mano akys išsiplėtė. Paėmusi lazdą, suėmiau abejomis rankomis ir prisitraukiau prie krūtinės. Ji sukikeno, žengdama vieną žingsnį link manęs. Atsitraukiau nuo jos, giliau į gatvelę.
-Harry turbūt tave tikrai įsimylėjo, jai išlaikė tiek ilgai gyvą. Nei vienas iš jų nepastebi, kad esu netoliese ir stebiu juos. Žinau, kad jie ir ankščiau turėjo merginų, bandydami atsispirti norui, nužudyti jas, išsiurbti jų kraują, bet... visiškai susimovė su savo naująja augintine.
-Aš ne jo augintinė, aš...-ištariau, nežinodama, kaip užbaigti sakinį. Kas aš Harry? Aš tikrai ne jo mergina ar pora, nepaisant jo elgesio su manimi. Aš jo drauge. Yeah, jo draugė.
-Jo kas? Jo pora? Jo augintinis? Jo mylėjimosi partnerė?-nusijuokė, o aš aiktelėjau. Įžūli kalė! Aš tikrai ne jo 'mylėjimosi partnerė'. Mes nieko tokio nedarėme! Negi bučiniai skaitosi? Prašau, nesiskaito. Prašau, nesiskaito. PRAŠAU, NESISKAITO!
-Ne! Aš jo draugė,-baigiau ir ji nusijuokė.
-Tikrai? Nemanau, kad jūs tik draugai, Sara, ir mes abi tai žinome,-ištarė.-Negi, jis dar nebučiavo tavęs?
-Bučiavo,-prisipažinau ir ji vėl nusijuokė.
-Taip ir maniau. Jau žinau, kad jis maitinosi iš tavęs. Visi jie, negi ne?-paklausė. Atsiminimai grįžo atgal iš antros dienos, kai buvau su vaikinais ir kai jie visi maitinosi iš manęs po to, kai pasakiau, kad jie neitų skriausti nekaltų žmonių gatvėse. Harry pirmas nusivedė mane į savo kambarį ir davė išgerti savo kraujo poto išgerdamas mano. Poto Niall ir Louis ir pamenu, kaip Niall gėrė ilgiau, nei derėjo. Ir tada Zayn, pagirdamas, kokia aš drąsi, jog leidau jiems visiems gerti iš manęs. Ir paskutinis Liam, kuris buvo lyg vyresnysis brolis, kurio niekada neturėjau, jis buvo švelnus ir rūpestingas man. Tarp mūsų atsirado draugystės ryšys, kai vis dar bijojau Harry ir kitų vaikinų. Visi prisiminimai grįžo atgal, kai ji priminė, kad jie visi maitinosi iš manęs.
-Taip,-ištariau, o ji išsišiepė.
-Skauda, negi ne?-nusijuokė, o aš perlaužiau lazdą ir smailųjį galą atsukau į ją. Ji pakreipę galvą į šoną, stebėdama mane su linksma veido mina.
-Atstok nuo manęs,-perspėjau ją, kai ji žengė dar vieną žingsnį link manęs, išleisdama iltis. Aiktelėjau, kai ji prirėmė mane atgal prie sienos, skersgatvio gale, jos šypsena su iltimis privertė mane sudrebėti iš baimės.
-Norėčiau, bet matai... aš vėl noriu išvysti vaikinus. Nematydama jų dvejus metus, jau pasiilgau! Oh, palauk! Tai melas, mačiau juos, bet dar neprisistačiau.
-Jie neateis, jie žino, kaip atrodai,-ištariau ir ji velniškai nusijuokė, o aš dėl kažkokios keistos priežasties įsivaizdavau sproginėjant žalią veidą.
-Oh, žinau tai, Sara. Jie neateis dėl manęs... bet dėl tavęs ateis,-ištarė, poto prišokdama prie manęs. Atkišau lazdą, kai ji bėgo link manęs, bet staiga ji dingo. Pasinaudojau proga ir pradėjau bėgti link gatvelės išėjimo, bet stiprios rankos sugriebė mano pečius ir dar kart grubiai nustūmė prie šaltos, bjaurios sienos, lazda iškrito man iš rankų ir nusirito žeme. Prieš man pasipriešinant, ji patraukė mano plaukus, pasukdama mano galvą į šoną. Sukikeno ir įsmeigė iltis į mano odą.
-NE!-suklykiau, bet jos ranka uždengė mano burną, nutildydama mane. Kakle jaučiau nepakeliamą skausmą, kuris keliavo po visa mano kūną ir aš pradėjau muistytis jos gniaužtuose, bet tai nepadėjo. Negalėjau ištrūkti iš jos stiprių gniaužtų. Ji pradėjo tikrai stipriai siurbti, gerdama mano kraują ir pasijaučiau labai apsvaigusi. Vaikinai niekada negėrė taip stipriai, tad dar labiau baiminausi, kad ji ruošiasi mane nužudyti čia ir dabar. Atsidusau, nusiramindama, kai ji atsitraukė nuo manęs ir užsimerkiau, kai ji atitraukė mane nuo sienos į savo rankas. Ji laikė mane, tad mano nugara buvo prie jos priekio ir ji apsivijo rankomis mano kaklą, laikydama mane pozicijai tinkamam smaugimui. Oh, ne! Ne! Bet ji nesmaugė manęs, ji laikė mane savo gniaužtuose kelias minutes, niūniuodama. Klausiau savęs ką ji daro, bet prieš man jos paklausiant, išgirdau gatvelėje skubius žingsnius, sustojančius netoli nuo mūsų. Per kūną perėjo virpėjimas, kai ji sukikeno. Buvau per daug pavargusi, kad atmerkčiau akis, bet nereikia būti mokslininku, kad suprasčiau kas pasirodė. Vaikinai.

:((