Bad Blood

97 Dalis

Niall P.O.V.

Negalėjau sustabdyt kaltės jausmo viduje. Abu, Louis ir Harry, vis kartojo man, jog tai ne mano kaltė, bet žinau, kad esu kaltas. Dėl manęs Sara turėjo pasilikti su mumis. Aš jau tą naktį jaučiausi kaltas. Žinau, jog pasiūlyti bėgti paskui ją, buvo blogas sprendimas, bet troškulys užvaldė mane ir ji taip... Skaniai kvepėjo.
-Harry?-kreipiausi. Jis susiraukęs, pažvelgė į mane. Atsikosėjau, o jo žvilgsnis vertė mane jaustis šiek tiek nesmagiai. Turbūt jis buvo pasinėręs savo mintyse, ir žinau, kaip jis nekenčia būti pertrauktas. O tokiu metu... Jis turbūt nesustabdomas.
-Taip?
-Ji buvo tavo meilė... Tikroji meilė?-paklausiau. Harry žvilgsnis sušvelnėjo, kai jis pažvelgė žemyn į savo sukabintus pirštus. Jis giliai atsiduso, poto nusukdamas žvilgsnį į langą. Minutelę pagalvojęs, jis vėl atsisuko į mane. Jo akys buvo liūdnos, o jis atrodė keliais metais vyresnis, negu ištikro buvo.
-Taip, ji buvo,-atsakė be emocijų. O, Dieve.

Harry's P.O.V.

Su Niall drybsojom ant sofos ir kalbėjomės, kol suskambo durų skambutis. Pašokau ir nuėjau link durų. Atidaręs šiek tiek nustebauau, kai išvydau Eleanor ir Louis. Įeidami, jie man plačiai nusišypsojo, o aš tik šyptelėjau, mums einant link svetainės.
-Tai... ji pabudusi? Jai viskas gerai?-Louis pasiteiravo, per pečius apkabindamas Eleanor. Prikandau lūpą, ir nuleidau akis į savo kojas. Bet pastebėjau, kaip Lou ir El susižvalgo.
-Oh, Harry,-Eleanor tarė, prieš rankomis apsivijant mane ir stipriai apkabinant. Taip pat šiltai ją apkabinau, ir netrukus Louis prisijungė prie mūsų. Pastebėjau jo nusiminusį veidą, kol jis nepanėrė savo veido į Eleanor plaukus. Jis tik patapšnojo man per nugarą, prieš mums visiems atsitraukiant. Louis stebėjo tą pusę viršuje, kur buvo Saros kambarys. Žinau, kad jam ji labai patiko.
-Tu gali... atsisveikinti su ja, jei nori,-pasiūliau jam. Jis man tik šyptelėjo ir užlipo laiptais link Saros kambario.
-Aš labai apgailėstauju, Haz,-Eleanor tarė ir raminančiai paėmė mano ranką. Šyptelėjau jai, kol pajaučiau, kad kišenėje vibruoja telefonas. Ištraukęs, žvilgtelėjau kas skambina. Liam.
-Klausau?-atsiliepiau.
-Harry, labas,-Liam tarė.-Sarai viskas gerai?-paklausė.
-Ji...-pradėjau pasakoti, bet akyse kaupėsi ašaros, o mano kvėpavimas virto į staigų, skausmingą trūkčiojimą.
-Harry, nusiramink,-Eleanor ramino ir aš jai padaviau telefoną. Ji prisidėjo jį prie ausies, ir vėl raminančiai glostė mano nugarą.
-Hey, Liam. Čia Eleanor.
Greitai ranka nusišluosčiau ašaras, poto pažvelgdamas per petį į Niall.
Jis taip pat glostė man nugarą, kai kūkčiodamas sukosėjau.
-Ačiū,-išlemenau, o jis nusišypsojo.
-Harry!-išgirdau Louis šaukiant viršuje. Jis staiga atsirado priešais mane, o jo akys išsiplėtusios, lyg jis būtų išsigandęs. Jis apsidairė, lyg tikėdamasis, jog kažkas iššoks, o jo burna plačiai atverta.
-Louis, kas nutiko?-greitai paklausiau, prieš jam giliai įkvepiant ir pažvelgiant man į akis.
-Jos čia nėra,-sušnibždėjo. Nuo jo žodžių mano akys išsiplėtė ir akimirksiu abu buvome viršuje, Saros kambaryje. Mano akys apžiūrinėjo priešais mane esanti tuščią kambarį. Saros kūnas nebegulėjo, nebejudėdamas lovoje. Ji dingo. Išsiplėtusiomis akimis pažvelgiau į Louis.
-Niall!-sušukau, bėgdamas atgal į apačią. Abu, Niall ir Eleanor, atsisuko į mane sutrikę, kai aš ir Louis išplėstomis akimis sebėjome prieškambarį. Po velnių, kur ji?!
-Ką?!-paklausė. Jau ruošiausi viską papasakoti, bet pastebėjau kažką skriejant pro mus, aplink kambarį nežmonišku greičiu. Tai galėtų būti tik viena, kitas vampyras. Pažvelgiau į Louis, kuris stovėjo plačiai įsižiojęs, o jo akys rodos tuoj iššoks.
-Vaikinai, kas atsitiko?-Eleanor pasiteiravo, atitraukdama mus nuo mūsų minčių. Visi pažvelgėme į ją.
-Tai...-pradėjau, bet Louis pertraukė mane, o jo garsus balsas sugriaudėjo per visą namą. Jo akys tik stebėjo erdvę už Eleanor ir blyškiose akyse matėsi baimė.
-Eleanor, bėk!-sušuko. Ji greitai atsisuko į tuščią prieškambarį už savęs, bet greitai buvo parversta ant žemės. Ji sušuko, o telefonas išskrido jai iš rankų ir nuslydo ant prieškambario grindų. Girdėjau susirūpinųsį Liam balsą kitame ragelio gale. Mano akys dar labiau išsiplėtė, kai pamačiau brunetę pasilenkusią prie jos. Prieš mums kažko imantis, Eleanor galva buvo pasukta į šoną, o mergina arčiau pasikenkusi, įkando. Louis pribėgo ir nustūmė vampyrę nuo Eleanor ir ji nuskrido atgal, į duris. Tuo metu, kai nesisaugodamas Louis padėjo Eleanor atsistoti, vampyrė vėl bėgo link jų, atidengtomis iltimis ir sukabintomis rankomis.
-Louis, traukis!-sušukau, poto nustumdamas jį ir Eleanor iš kelio. Vampyrė susidūrė su mano kūnų, ir parvertė mane ant žemės. Mano galva taip stipriai trenkėsi į grindis, kad net akimirkai susiliejo vaizdas.
Greitai apverčiau mus, tad ji buvo prispausta. Ji puolė mane, jos rankos draskė mano drabužius, visaip bandydama nustumti mane nuo savo kūno. Suėmiau jos riešus ir viena ranka prispaudžiau juos jai virš galvos, o kita laikiau jos gerklę. Švelniai papurčiau ją, poto prispausdamas savo lūpas prie jos. Ji tuoj pat baigė muistytis ir tapo rami. Ji pravėrė savo burną, o aš nedvėjojau įkišdamas liežuvį. Ji sudėjavo ir aš atsitraukdamas, išsišiepiau. Jaučiau Eleanor kraujo skonį ant savo liežuvio ir apsilaižiau lūpas, įsitikindamas, kad jo daugiau nėra. Lėtai paleidau jos gerklę, bet ji riešais vėl bandė mane nustumti.
-Nulipk nuo manęs!-ji suklykė, kak vėl pamatė Eleanor. Ji dar stipriau kovojo, o aš stipriau suspaudžiau jos riešus jai virš galvos.
-Paklausyk manęs,-pradėjau.-Dabar tu neesi savimi. Patikėk manimi, tu nenori nuskrisusti Eleanor. Tik akimirką pagalvok apie tai, gerai?-tariau. Ji linktelėjo, jos mėlynoms akims sutikus manąnias. Ji piktai pažvelgė į mane akimirka, poto giliai įkvėpdama ir nusukdamas žvilgnį nuo Eleanor į Niall. Kai tik jį pamatė, ji aiktelėjo.
-O, Dieve,-sušnibždėjo. Ji vėl pažvelgė i Eleanor, o tada į Louis. Ji vėl aiktelėjo, o iš akių riedėjo ašaros.
-Aš labai atsiprašau, Eleanor!-verkė. Eleanor jai linktelėjo, pažiūrėdama į Louis. Jis įsikando sau į riešus ir ištiesė jai, kad ji galėtų pagyti. Kai tik ji pagijo, Louis prisiteaukė ją arčiau, kol stebėjo mus. Vampyrė lėtai vėl atsuko žvilgnį į mane.
-Harry?-pasitikslino. Šypsodamasis, linktelėjau jai. Ji taip pat linktelėjo, bet jos šypsena nebebuvo tokia pat. Dabar ji turėjo dvi iltis, išsikišusiąs iš po viršutinės lūpos. Jie lėtai įsitraukė, tad jos dantys vėl tapo normalūs. Pritraukiau lūpas prie jos saldžiam bučiniui.
-Taip, Sara, tai aš,-atsakiau atsitraukdamas.